Vieną kartą suminkštėjusios išmatos nebūtinai reiškia ligą. Šuo galėjo gauti neįprastą skanėstą, nugvelbti kąsnį nuo stalo ar jautriau sureaguoti į staigų pašaro pakeitimą. Tačiau viduriavimas nėra atskira diagnozė – tai požymis, kurį gali sukelti labai skirtingos priežastys. Svarbiausia ne spėlioti, o vertinti visą vaizdą: kiek laiko problema tęsiasi, kaip dažnai šuo tuštinasi, ar vemia, laka vandenį, ėda ir elgiasi įprastai.
Ne kiekvienas virškinimo sutrikimas atrodo vienodai
Šeimininkai viduriavimu dažnai pavadina bet kokias minkštesnes išmatas, nors veterinarui svarbios smulkmenos.
Ar jų tūris didelis, ar šuo dažnai prašosi į lauką ir išsituština po nedaug? Ar matyti gleivių, šviežio kraujo, labai tamsi spalva? Gal gyvūnas stanginasi, bet rezultato beveik nėra? Šie skirtumai padeda gydytojui spręsti, kuri virškinimo trakto dalis galėtų būti paveikta ir kokių tyrimų reikia.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į lydinčius pokyčius: pilvo gurgimą, burbuliavimą, dujų kaupimąsi, seilėtekį, prastesnį apetitą, vėmimą, neįprastą troškulį ar svorio kritimą. Kartais pirmasis signalas būna ne išmatos, o pasikeitęs elgesys. Įprastai prie durų pasitinkantis šuo gali likti guolyje, nenorėti eiti pasivaikščioti arba ieškoti neįprastos vietos atsigulti.
Ką verta užsirašyti per pirmąją parą?
Trumpa pastabų chronologija yra naudingesnė už bendrą frazę “jam susuko pilvą”. Užfiksuokite, kada prasidėjo požymiai, kiek kartų šuo tuštinosi ir/ar vėmė, ar galėjo pasiekti šiukšliadėžę, suėsti žaislo dalį, kaulą, vaistus ar buitinę chemiją.
Prisiminkite, gal neseniai keitėte pašarą, atidarėte naują pakuotę, davėte naujų skanėstų, keliavote ar lankėtės ten, kur buvo daug kitų šunų.
Dar pravartu:
- Nufotografuokite požymius: neįprastas išmatas ar išvemtą turinį;
- Išsaugokite pakuotę: pažymėkite pašaro pavadinimą, sudėtį ir partijos numerį;
- Stebėkite vandenį ir šlapinimąsi: užfiksuokite, ar šuo šlapinasi ir laka vandenį;
- Pasverkite šunį: tai ypač naudinga, jei problema kartojasi;
- Paruoškite mėginį: veterinarui paprašius, tinkamai paimkite išmatų mėginį.
Toks dienoraštis padeda pastebėti kryptį. Jei išmatos po truputį normalėja, šuo išlieka žvalus ir nėra kitų nerimą keliančių požymių, situacija skiriasi nuo tos, kai būklė per kelias valandas ryškiai blogėja.
Į sąrašą įtraukite ir visas naudojamas priemones, net jei jos atrodo nesusijusios. Veterinarui parodykite vaistų bei tokių produktų kaip papildai virškinimo sistemai šunims pakuotes arba aiškias etikečių nuotraukas. Sudėtis, dozė ir naudojimo pradžia gali būti svarbios vertinant požymių chronologiją.
Stebėkite ir vandens suvartojimą, bet nebandykite priverstinai sugirdyti didelio kiekio. Galima pasižymėti, kiek kartų pildytas dubenėlis ir ar vanduo netrukus išvemiamas. Sausos, blyškios, lipnios dantenos, neįprastai įdubusios akys ir ryškus vangumas gali lydėti skysčių trūkumą, tačiau dehidrataciją patikimai įvertins veterinaras. Ypač atsargiai elkitės su šuniuku ar labai mažu šunimi: jų būklė gali keistis greičiau.
Kada laukti negalima?
Skubiai kreipkitės į veterinarijos kliniką, jei pastebite bent vieną iš šių požymių:
- Kraujavimas ar neįprastos išmatos: išmatose daug kraujo arba jos juodos, deguto spalvos.
- Pakartotinis vėmimas ir skysčių netekimas: šuo yra labai apatiškas, silpsta ar griūva.
- Skausmingas ar išsipūtęs pilvas: ypač jei kartu matyti blyškios dantenos arba šuo nesėkmingai bando vemti.
- Galimas apsinuodijimas ar svetimkūnis: taip pat apsunkęs kvėpavimas ar staigus bendros būklės blogėjimas.
Su veterinaru verta susisiekti ir tuomet, kai viduriavimas nepraeina, kartojasi, kartu mažėja apetitas ar svoris. Šuniukai, labai maži, vyresni ir lėtinėmis ligomis sergantys šunys gali netekti skysčių greičiau, todėl jų būklę reikėtų vertinti atsargiau. Telefonu klinikai pasakykite gyvūno amžių, svorį, pagrindinius simptomus ir jų trukmę – taip personalas padės nustatyti konsultacijos skubumą.
Raciono peržiūra
Kai nėra skubių signalų, verta ramiai peržiūrėti, ką šuo iš tiesų suėda per parą. Į bendrą kiekį patenka ne tik kasdienis šunų maistas, bet ir dresūros kąsneliai, kramtalai, nuo stalo gautas sūris ar maistas, kuriuo gyvūną vaišina šeimos nariai. Net gerai toleruojamas sausas pašaras gali pasirodyti netinkamas, jei šalia jo kasdien atsiranda daug riebių ar neįprastų priedų.
Nereikėtų vienu metu pakeisti pašaro, įvesti kelių papildų ir dar pasiūlyti naujų konservų. Tuomet neįmanoma suprasti, kas padėjo ar pablogino savijautą. Jei veterinaras nemato priežasčių skubiai keisti mitybą, perėjimas prie kito pašaro paprastai planuojamas palaipsniui. Tiksli trukmė priklauso nuo šuns būklės ir gydytojo rekomendacijų.
Atidžiai peržiūrėkite ir šėrimo normą. Kai vienas šeimos narys beria maistą ryte, o kitas vakare porciją papildo, nes “dubenėlis tuščias“, šuo gali gauti gerokai daugiau nei numatyta. Tikslumui praverčia virtuvinės svarstyklės ar specialiai pritaikyti pašaro matuokliai. Jei naudojate skanėstus dresūrai, dalį dienos porcijos galima iš anksto atidėti atskirai, kad dienos energijos kiekio nereikėtų spėlioti.
Papildas ir veterinarinis pašaras atlieka skirtingus vaidmenis
Pašaro etiketė „virškinimui“ nepaaiškina viduriavimo priežasties. Skirtinguose produktuose gali būti skaidulų, mikroorganizmų kultūrų ar kitų medžiagų, todėl pasirinkimą, dozę ir vartojimo laiką verta aptarti su veterinaru. Papildai nuo viduriavimo šunims ar bendros paskirties papildai šunims nepakeičia apžiūros, kai požymiai stiprūs, užsitęsia ar kartojasi.
Kita kategorija – veterinarinė dieta šunims. Ji skirta konkrečiai mitybos užduočiai ir turėtų būti pasirenkama pagal veterinaro rekomendaciją, o ne vien pagal simptomą. Kai svarbus ėdamumas ar maisto tekstūra, veterinariniai konservai šunims gali būti vienas iš gydytojo svarstomų formatų. Svarbu laikytis nurodyto šėrimo plano ir savavališkai jo nemaišyti su gausybe skanėstų.
Kas dar svarbu, kol laukiate konsultacijos?
Užtikrinkite šuniui ramybę, galimybę dažniau išeiti į lauką ir nuolatinę prieigą prie šviežio ir švaraus vandens, nebent veterinaras nurodė kitaip.
Dubenėlius ir aplinką laikykite švarius. Visos naudojamos priemonės šunims turi būti saugios gyvūnams ir naudojamos pagal etiketę ir gamintojo rekomendacijas. Sutvarkę aplinką kruopščiai nusiplaukite rankas. Neduokite žmonėms skirtų vaistų nuo viduriavimo ar skausmo – dalis jų gyvūnams gali būti netinkami ar pavojingi, be to, jie gali užmaskuoti būklę.
Esant virškinimo sutrikimams, labai svarbu įvykių seka. Pirmiausia – gyvūno savijauta ir skubūs signalai, tada faktai apie išmatas, vėmimą bei suėstą maistą, o tik po to – apgalvotas raciono koregavimas. Taip konsultacija tampa tikslesnė, o atitinkama mityba bei priemonės pasirenkamos pagal tikrą poreikį, ne pagal vieną nerimą keliantį požymį ar užrašą ant pakuotės.
