Nutukimas šiuolaikinėje medicinoje nebėra vertinamas tik kaip estetinė problema ar valios stoka. Tai yra lėtinė, progresuojanti liga, kuri dažnai reikalauja kompleksinio gydymo. Vis daugiau žmonių Lietuvoje susiduria su situacija, kai dietos, fizinis aktyvumas ir vaistai nebeduoda norimų rezultatų, o antsvoris pradeda kelti tiesioginių grėsmių gyvybei – nuo antrojo tipo diabeto iki širdies ir kraujagyslių ligų. Būtent tada pacientai atsigręžia į bariatrinę (skrandžio mažinimo) chirurgiją. Tačiau dažniausiai kylantis klausimas yra ne medicininis, o finansinis: ar ši brangi procedūra yra kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), ir kokius kelius reikia nueiti, norint gauti šį gydymą nemokamai?
Kada valstybė apmoka skrandžio mažinimo operaciją?
Lietuvoje galiojanti tvarka yra gana griežta, tačiau aiški. Valstybinė ligonių kasa (VLK) kompensuoja skrandžio mažinimo operacijas, tačiau tam, kad pacientas patektų į kompensuojamųjų sąrašą, jis turi atitikti specifinius medicininius kriterijus. Svarbu suprasti, kad ši operacija nėra atliekama „pagal pageidavimą“ ar kosmetiniais tikslais – ji skiriama tik tada, kai nutukimas kelia realią grėsmę sveikatai.
Pagrindinis rodiklis, kuriuo vadovaujasi gydytojai, yra Kūno masės indeksas (KMI). Tai santykis tarp žmogaus svorio ir ūgio. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus ir medicinines indikacijas, operacija yra kompensuojama dviem pagrindiniais atvejais:
- Kai KMI yra 40 arba didesnis. Tai vadinama trečiojo laipsnio (morbidiniu) nutukimu. Tokiu atveju operacija laikoma būtina priemone, nes tokio didelio antsvorio atsikratyti konservatyviais būdais (dieta ir sportu) pavyksta tik labai mažam procentui žmonių, o rizika mirti nuo nutukimo komplikacijų yra itin didelė.
- Kai KMI yra tarp 35 ir 40, tačiau yra gretutinių ligų. Jei paciento nutukimas yra antrojo laipsnio, operacija kompensuojama tik tuo atveju, jei diagnozuotos nutukimo sukeltos ligos, kurias operacija galėtų palengvinti arba išgydyti. Dažniausiai tai yra cukrinis diabetas (II tipo), arterinė hipertenzija (aukštas kraujospūdis), miego apnėja ar sunkios sąnarių patologijos.
Be KMI rodiklių, egzistuoja ir amžiaus cenzas. Paprastai operacijos atliekamos asmenims nuo 18 iki 60-65 metų, tačiau kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, atsižvelgiant į bendrą paciento sveikatos būklę ir operacinę riziką.
Pasiruošimo kelias: tai neįvyksta per vieną dieną
Klaidinga manyti, kad nusprendus operuotis, tai galima padaryti jau kitą savaitę. Net ir atitikus KMI kriterijus, PSDF lėšomis apmokama operacija reikalauja įrodymų, kad pacientas bandė svorį mesti kitais būdais, tačiau nesėkmingai.
Gydytojai pabrėžia, kad bariatrinė chirurgija yra „paskutinė instancija“. Prieš gaunant siuntimą operacijai, pacientas dažniausiai turi praeiti bent 6–12 mėnesių konservatyvaus gydymo kursą prižiūrint specialistams. Į šį procesą įeina:
- Šeimos gydytojo konsultacijos: fiksuojama svorio istorija ir bandymai jį koreguoti.
- Gydytojo dietologo priežiūra: pacientas turi įrodyti, kad moka laikytis mitybos režimo. Tai svarbu ne tik svorio metimui prieš operaciją, bet ir tam, kad po jos žmogus sugebėtų gyventi pagal naujas taisykles.
- Endokrinologo konsultacija: būtina atmesti hormonines nutukimo priežastis (pvz., skydliaukės ar antinkščių ligas), kurios gydomos vaistais, o ne chirurginiu būdu.
- Psichologo arba psichiatro įvertinimas: tai vienas svarbiausių etapų. Būtina įsitikinti, kad pacientas neturi valgymo sutrikimų (pvz., nevaldomo persivalgymo priepuolių), kurie galėtų sužlugdyti operacijos rezultatus, ir kad jis realistiškai suvokia pooperacinius pokyčius.
Tik surinkus visų šių specialistų išvadas ir atlikus išsamius tyrimus (kraujo tyrimai, gastroskopija, širdies echoskopija), chirurgas gali priimti sprendimą dėl operacijos ir jos kompensavimo.
Ką konkrečiai dengia ligonių kasos?
Svarbu atskirti pačios operacijos kainą ir papildomus kaštus. Jei pacientas yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu ir turi gydytojų konsiliumo patvirtinimą dėl operacijos būtinumo:
Ligonių kasos apmoka:
- Chirurgo ir anesteziologo darbą.
- Stacionaro (gulėjimo ligoninėje) išlaidas.
- Bazinį operacijos rinkinį.
- Vaistus stacionarizavimo metu.
Tačiau pacientai neretai susiduria su situacija, kai tenka primokėti. Dažniausiai tai susiję su vienkartiniais instrumentais. Bariatrinėse operacijose naudojami specialūs vienkartiniai „siuvimo aparatai“ (stepleriai), kurie pjauna ir sujungia skrandžio audinius. Nors valstybė skiria lėšų operacijai, bazinė įkainio suma ne visada padengia pačių moderniausių ar kokybiškiausių instrumentų kainą. Todėl kai kuriose gydymo įstaigose pacientų prašoma savo lėšomis įsigyti specifinius vienkartinius instrumentus. Ši suma gali svyruoti nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų, priklausomai nuo ligoninės politikos ir naudojamos įrangos. Visada rekomenduojama iš anksto, konsultacijos metu, pasiteirauti chirurgo apie galimas priemokas.
Operacijų tipai: ką siūlo šiuolaikinė medicina?
Kai patvirtinamas finansavimas ir medicininis būtinumas, sprendžiama, kokia operacija bus atliekama. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai atliekamos dvi pagrindinės procedūros, kurios abi yra kompensuojamos, jei yra indikacijos.
Skrandžio apylanka (Gastric Bypass)
Tai „auksinis standartas“ bariatrinėje chirurgijoje. Operacijos metu suformuojamas mažas skrandžio rezervuaras, o didžioji skrandžio dalis ir dalis plonosios žarnos yra „aplenkiama“. Maistas patenka tiesiai į tolimesnę žarnyno dalį. Tai ne tik riboja suvalgomo maisto kiekį, bet ir mažina maistinių medžiagų pasisavinimą. Šis metodas ypač rekomenduojamas pacientams, sergantiems sunkiu cukriniu diabetu ar turintiems didelį rėmenį (gastroezofaginį refliuksą).
Skrandžio rezekcija (Sleeve gastrectomy)
Lietuvoje ši operacija, dar vadinama „skrandžio vamzdeliu“ arba „rankove“, populiarėja vis labiau. Jos metu pašalinama apie 75–80 proc. skrandžio, paliekant tik siaurą vamzdelio formos dalį. Skirtingai nei apylankos atveju, žarnyno kelias nekeičiamas. Pašalinus dalį skrandžio, pašalinama ir ta zona, kurioje gaminamas „alkio hormonas“ grelinas, todėl pacientai jaučia mažesnį alkį. Ši operacija techniškai paprastesnė ir turi mažesnę ilgalaikių komplikacijų (pvz., vitaminų trūkumo) riziką nei apylanka.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar po svorio metimo kompensuojama ir pilvo plastika?
Tai vienas aktualiausių klausimų. Numetus 40–60 kg, dažnai lieka didelis odos perteklius („prijuostė“), kuris trukdo judėti ir sukelia odos infekcijas. VLK kompensuoja pilvo sienos plastiką (abdominoplastiką) tik išimtiniais atvejais – kai yra aiškios medicininės indikacijos (pasikartojantys uždegimai, opos, judėjimo funkcijos sutrikimas), o ne estetiniais tikslais. Tam reikalingas atskiras konsiliumo sprendimas ir plastikos chirurgo konsultacija valstybinėje įstaigoje.
Kiek laiko tenka laukti operacijos valstybinėje ligoninėje?
Eilės labai skiriasi priklausomai nuo miesto ir ligoninės. Didžiuosiuose centruose (Vilniaus Santaros klinikose, Kauno klinikose) laukimo laikas gali trukti nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Privačiose klinikose, kurios turi sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, eilės gali būti trumpesnės, tačiau ten dažniau taikomos priemokos už „komforto paslaugas“ ar brangesnes palatas.
Ar operacija gali būti atlikta, jei neturiu gretutinių ligų, o KMI yra 36?
Griežtai vertinant dabartinius teisės aktus – ne. Jei KMI yra žemesnis nei 40 ir nėra diagnozuotų nutukimo sukeltų ligų (diabeto, hipertenzijos ir kt.), Ligonių kasa operacijos neapmoka. Tokiu atveju pacientas gali rinktis operaciją atlikti savo lėšomis privačioje klinikoje, tačiau visa suma (kuri gali siekti 3500–6000 Eur) teks padengti pačiam.
Ar po operacijos galima pastoti?
Taip, ir dažnai vaisingumas po svorio metimo netgi padidėja. Tačiau gydytojai griežtai rekomenduoja neplanuoti nėštumo bent 12–18 mėnesių po operacijos. Šiuo laikotarpiu organizmas patiria didelį stresą, sparčiai krenta svoris, gali trūkti vitaminų, o tai pavojinga besivystančiam vaisiui.
Ilgalaikė sėkmė priklauso ne nuo skalpelio
Nors skrandžio mažinimo operacija yra galingiausias šiuolaikinės medicinos ginklas kovoje su nutukimu, gydytojai nuolat primena – tai tik įrankis, o ne stebuklinga lazdelė. Operacija suteikia pacientui „medaus mėnesio“ laikotarpį, trunkantį apie 1–2 metus, kurio metu svoris krenta gana lengvai dėl sumažėjusio skrandžio tūrio ir hormoninių pokyčių. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje rezultatas priklauso tik nuo paciento sąmoningumo.
Be griežto mitybos režimo laikymosi, fizinio aktyvumo ir nuolatinio vitaminų bei mikroelementų vartojimo, svoris gali sugrįžti. Skrandis yra elastingas organas, kuris laikui bėgant gali vėl išsitempti, jei bus nuolat persivalgoma. Todėl valstybės investicija į paciento operaciją atsiperka tik tada, kai pacientas kardinaliai pakeičia savo gyvenimo būdą ir mąstymą. Būtent dėl šios priežasties psichologinis pasiruošimas ir pooperacinė disciplina yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir chirurgo meistriškumas operacinėje.
