Iksodinės erkės – laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai, kurių vystymasis gana sudėtingas (kiaušinis, lerva, nimfa, imago). Joms būdinga vienkartinė mityba kiekvienoje vystymosi stadijoje. Kraujo siurbimas trunka nuo poros dienų iki savaitės. Erkė maitinasi tik šiltuoju metų sezonu, po to žiemoja. Erkių gyvenimo trukmė ir fenologiniai reiškiniai priklauso nuo gamtinio arealo ypatumų, radimvietės tipo ir parazitų ryšių su maisto šaltiniu. Šios erkės yra ne tik agresyvūs kraujasiurbiai, bet ir ligų platintojai.
Europinė miško erkė Ixodes ricinus – pagrindinis erkių platinamų ligų platintojas Europoje ir Lietuvoje. Ši erkė paplitusi visuose šalies miškuose ir miestų parkuose, o aktyvusis periodas trunka nuo kovo iki lapkričio mėn. Pavasarinio erkių aktyvumo metu didžiausias jų skaičius registruojamas gegužės viduryje. Tačiau pastarųjų metų klimatiniai pokyčiai įtakoja gamtoje vykstančius procesus. Spėjame, kad šiais metais didžiausias erkių aktyvumas bus stebėtas birželio mėnesį.
Parazitinės erkės parazituoja vabzdžius, stuburinius gyvūnus (roplius, paukščius, žinduolius, ir žmogų). Siurbdamos kraują, erkės ne tik nualina organizmą, bet perneša mikroorganizmus, sukeliančius sunkius žmonių susirgimus. Erkių morfologinės, fiziologinės ir biocheminės savybės skiriasi nuo kitų kraujasiurbių vabzdžių, todėl jos gali platinti virusų, riketsijų ir bakterijų sukeliamas ligas.( dėmėtoji šiltinė, Marselio karštinė, paroksizminė riketsijozė, Ku karštinė, Laimo liga, erlichijozė, babeziojozė, erkinis encefalitas, Omsko, Krymo, Uzbekijos hemoraginės karštinės, tuliaremija). Dauguma šių ligų priskiriama gamtinių židininių transmisinių ligų grupei.
Lietuvoje erkių tyrimai dėl užsikrėtimo erkinio encefalito virusu pradėti 1970 metais, o dėl Laimo ligos sukėlėjo Borrelia burgdorferi - 1991m. Erkinio encefalito virusas iš erkių yra išskirtas visuose šalies administraciniuose rajonuose, 221 vietovėje, o Laimo ligos sukėlėjas aptiktas erkėse iš 150 vietovių. Mūsų šalyje paplitę Laimo ligos sukėlėjų genotipai: Borrelia afzelii, B. garinii ir B. burgdorferi s.s Be to, nustatyti ir kiti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai: erlichiazės - Ehrlichia/Anaplazma, babeziazės - Babesia divergens, riketsiazių - Rickettsia slovaca, Coxiella burnetii.
Lietuvoje dažniausiai registruojami Laimo ligos ir erkinio encefalito atvejai: Duomenys apie sergamumą prieinami šiame tinklalapyje.

Laimo liga viena dažniausiai registruojamų zoonozinių infekcijų Europoje. Liga plačiai paplitusi Bulgarijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Švedijoje. Būdingas gamtinis židiniškumas, kuri, kaip manoma, nulemia specifinė augmenija, ir klimatinės sąlygos, reikalingos Ixodes ricinus erkėms bei jų šeimininkams. Ligos sukėlėja bakteria Borrelia burgdorferi į žmogaus organizmą patenka erkei įsisiurbus į kūną ir siurbiant kraują. Kuo infekuota erkė ilgiau išlieka ant kūno , tuo didesnė tikimybė užsikrėsti.

Erkinis encefalitas – zoonozinė virusinė infekcija, išplitusi Švedijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Centrinėje Europoje ir buvusiose TSRS respublikose. Ši liga kaip ir Laimo liga išplito per pastaruosius 20 metų. Kasmet Europoje registruojami 3 000–4 000 erkinio encefalito atvejų. Be to, 6000-8000 atvejų per metus registruojama Rusijoje. Mažiausias sergamumas šia liga stebimas Austrijoje, kurioje įgyvendinta masinės vakcinacijos prieš erkinį encefaltą programa.

Babeziazė. Žinduoliuose aptikta daugiau nei 100 babezijų rūšių. Ligos sukėlėjas Babesia divergens platinama Ixodes ricinus. Š. Europoje kaip ir Lietuvoje, šios rūšies tipiška paplitimo vieta – miškingos vietovės, bet kai kuriose vietovėse jos aptinkamos gyvulių ganyklose, kuriose erkė gali infekuotis B.divergens. Suaugusi patelė įgijusi infekciją ją perduoda transovariai (per kiaušinius palikuonims). Erkės gali išlikti infekuotomis daugiau nei vieną generaciją ir kartu su gyvuliais gali būti ilgalaikis infekcijos rezervuaras. Pirmasis žmonių babeziazės atvejis buvo registruotas 1957 m. ir daugiau nei 30 atvejų registruoti Europoje, kur sirgusieji buvo be blužnies. Endeminėse vietovėse aptinkama daug galvijų, organizme turinčių minėtų sukėlėjų. JAV šiaurės rytuose dažniausias žmonių susirgimų atvejų sukėlėjas- graužikų parazitas B.microti.

Erlichiazė.
Erlichijos buvo žinomos tik kaip gyvūnų ligų sukėlėjos ir jos domino veterinarus. Žmogaus erlichiazė pirmą kartą nustatyta 1986 m. JAV. Labiausiai paplitusios žmonių erlichiazės – klasikinės gamtinės židininės erkių platinamos infekcijos. Žmogaus organizme erlichijos lokalizuojasi leukocituose ir ligoniui iššaukia į gripą panašius simptomus. Pagal kraujo kūnelių pakenkimo pobūdį gali būti monocitinę žmogaus erlichiazė ir granuliocitinė žmogaus erlichiazė. Pastaraisiais metais daugelyje šalių abiejų ligų sukėlėjai buvo iksodinėse erkėse bei serologiniais metodais žmonių kraujuje ir tai įrodo paltų šių ligų išplitimą.
Europoje granuliocitinės žmogaus erlichiazės sukėlėjas rastas Ixodes ricinus erkėse. Skirtingose šalyse šiuo mikroorganizmu užsikrėtę 1,6-24% erkių. Erlichijos į žmogaus organizmą patenka per užsikrėtusios erkės seiles kraujo siurbimo metu. Inkubacijos periodas trunka nuo 1 iki 21 dienos. Erlichijų dauginimasis organizme sukelia įvairaus pobūdžio uždegiminius procesus.

Ku karštinė.
Ligos sukėlėjas – Coxiella burneti. Daugelis erkių rūšių – šių sukėlėjų ligų rezervuaras. Riketsijos erkių organizme išsilaiko ilgai, o išskiriamos su seilėmis ir išmatomis. Jas nešioja daug stuburinių šeimininkų. Kadangi šios riketsijos ilgai išsilaiko gamtoje, jai imlūs naminiai gyvūnai, Ku karštinė dažna naminių gyvulių liga. Pasireiškia temperatūra, galvos skausmais, silpnumu, nemiga, raumenų ir sąnarių skausmais. Dažnai pakenkiami kvėpavimo organai.

Erkių elgsena.
Iksodinėms erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 m.) laukdama tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Šio ir kitų jutiminių sugebėjimų pagalba, erkė gali judėti link aukos.

Kaip erkė siurbiasi?
Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių, ji netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje. Be to, jei žmogui įsisiurbė lerva ar nimfa, jas sunkiau aptikti dėl mažo dydžio. Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga, įkandus infekuotai erkei. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir maistui vartojant nepasterizuotą ožkų ir karvių pieną.

Kaip apsisaugoti nuo erkių?
Efektyviausia erkinio encefalito profilaktikos priemonė – skiepai nuo erkinio encefalito. Skiepų nuo kitų erkių platinamų ligų nėra. Labai patikimas apsisaugojimo nuo erkių įkandimo būdas – tinkami drabužiai ir repelentai. Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutinė aprangos dalis turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti garai priglundančią kepurę. Norint apsaugoti stovyklavietes, poilsiavietes, kempingus, sveikatingumo kompleksus bei sodybas nuo erkių invazijos, būtina jų teritorijose išnaikinti menkaverčius krūmus, sausuolius, reguliariai pjauti žolę, o nupjovus tuoj pat ją išvežti, praplatinti pasivaikščiojimo takus ir takelius, vedančius prie vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių, paplūdimių link. Kadangi graužikai taip pat yra erkių platinamų infekcijų šaltinis, sistemingas graužikų naikinimas mažina apsikrėtimo šiomis zoonozėmis galimybę.

Plačiau:
Laimo liga
Erkinis encefalitas

Parengė
Milda Žygutienė
Medicinos entomologė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Tel. 215 92 73, el. p. m.zygutiene@ulac.lt