Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas

ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas.  ŽIV sukelia AIDS – įgytą (akvizitinį) imunodeficito sindromą, pasireiškiantį įvairiomis (oportunistinėmis) infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis.

ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje kontroliuojančius infekcijas. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų. Limfocitai yra pagrindinės specifinio imuninio atsako ląstelės, nes jos vienintelės gali specifiškai atpažinti ir atskirti įvairias svetimas medžiagas, patenkančias į organizmą. Limfocitai lemia organizmo imuninio atsako įvairovę, specifiškumą, atmintį. Limfocitai nuolat cirkuliuoja kraujyje ir limfoje, migruoja į audinius ir limfinius organus. T-limfocitai (arba kitaip vadinama T-ląstelės) savo apvalkalėlyje turi receptorių (CD4), kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus (pvz., žmogaus imunodeficito virusą). CD4 receptorius turintys limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis ar T-helperiais. ŽIV užkrečia žmogaus CD4 ląsteles ir naudojasi jomis daugindamasis (kurdamas savo kopijas). ŽIV infekuoto žmogaus organizme CD4 ląstelės laipsniškai sunaikinamos. Kai šios ląstelės žūva, silpsta infekuoto žmogaus imuninė sistema ir padidėja rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar tam tikromis vėžio rūšimis.

ŽIV infekcijos sukėlėjas 
Žmogaus imunodeficito virusas priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti – „lėtas“), nes jie vystosi lėtai. Paprastai prabėga ne vieneri metai, kol pasireiškia ŽIV infekcijos simptomai. ŽIV atakuoja žmogaus imuninę sistemą, t. y. sistemą, kurios paskirtis – apsaugoti žmogų nuo infekcijų. Mokslininkai nustatė du ŽIV tipus: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek genetiškai skirtingi. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. Abu tipai plinta tais pačiais būdais ir abu sietini su tomis pačiomis oportunistinėmis infekcijomis bei AIDS. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV-1 tipo virusu. ŽIV-2 paplitęs Vakarų Afrikoje ir plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 bei lėčiau nei ŽIV-1 progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV-1 tipas. Žmogus gali būti užsikrėtęs ir abiejų tipų virusais vienu metu.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Virusui imlūs visi žmonės. Specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

ŽIV plitimo būdai

1. Lytinių santykių metu. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.
2. Per kraują (parenterinis): dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais .
3. ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas) nėštumo, gimdymo metu arba žindant.

ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV neperduodamas per kasdienius kontaktus, pvz., rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant.
ŽIV perdavimo rizika yra skirtinga ir priklauso nuo daugelio veiksnių. PLAČIAU apie ŽIV perdavimo riziką skaitykite čia

Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ŽIV ligą, kuri turi stadijas.
AIDS - įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija. 
Daugiau su ŽIV ir AIDS susijusių terminų rasite čia.

ŽIV ligos stadijos:
  1. inkubacinis periodas - vidutiniškai trunka apie 3 savaites (kartais 3 - 6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu laboratorinių tyrimų rezultatai neigiami.
  2. ūminės ŽIV infekcijos sindromas – simptomai, panašūs į gripo, pasireiškia maždaug 50 - 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų. Simptomai atsiranda praėjus 2 - 4 savaitėms po užsikrėtimo ir gali trukti 1 - 2 savaites. Dažniausi požymiai: karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, makulopapulinis bėrimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, viduriavimas ir kiti (panašūs į gripo). Iš ūmios stadijos ŽIV infekcija progresuoja į besimptomę stadiją. (Kodas pagal TLK-10-AM B23.0)
  3. lėtinė besimptomė infekcija - nuolatinė išplitusi limfadenopatija (kodas pagal TLK-10-AM B23.8) arba besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu (kodas pagal TLK-10-AM Z21). Ši stadija vidutiniškai trunka nuo 5 iki 8 metų po užsikrėtimo. Šios stadijos trukmė priklauso nuo konkretaus asmens imuninio reagavimo, bendros sveikatos būklės.
  4. simptominė ŽIV liga - intensyvėjant viruso dauginimuisi ir silpnėjant imunitetui, didėja ląstelinio imuniteto nepakankamumas, todėl pradeda reikštis ŽIV ligos požymiai. Simptominė ŽIV liga nustatoma labarotoriškai patvirtinus ŽIV infekciją ir diagnozavus vieną iš šių patologijų: bacilinę angiomatozę, kandidozę (burnos, makšties, recidyvuojančią), gimdos kaklelio dizplaziją arba gimdos kaklelio karcinomą in situ; viduriavimą 2 ir daugiau kartų per dieną arba karščiavimą 38,5°C ir daugiau, trunkančius 30 dienų ir ilgiau; liežuvio plaukuotąją leukoplakiją; Herpes zoster 2 ir daugiau epizodus, apimančius daugiau kaip 1 dermatomą; idiopatinę trombocitopeninę purpurą; listeriozę; uždegiminę mažojo dubens ligą; periferinę neuropatiją. (Kodai pagal TLK-10-AM B23.8, B24).
  5. įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas - AIDS - nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama  viena iš AIDS indikacinių ligų. ŽIV ligai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir žmogus tampa neapsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti. Tuomet žmogus suserga AIDS – vėlyva ŽIV ligos stadija. Šioje stadijoje žmogus suserga įvairiais AIDS žyminčiais susirgimais: plaučių uždegimu, kandidoze, vėžiu (pvz., Kapoši sarkoma), limfoma, tuberkulioze (TB), grybelinėmis infekcijomis ir kitomis. Laiku neskyrus ART ŽIV liga baigiasi mirtimi.
ŽIV infekcijos diagnostika - tyrimai dėl ŽIV

Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra ŽIV testas, t. y. tyrimas dėl ŽIV. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar iš piršto. Galima ir kita tiriamoji medžiaga. ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba aptinkama ŽIV genetinė medžiaga DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, o praėjus 3–4 savaitėms ar net keliems mėnesiams. Periodas nuo užsikrėtimo iki nustatomo kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu, arba „lango“, periodu. Tyrimai, reikalingi ŽIV infekcijai nustatyti, yra vykdomi dviem etapais. Pirma – atliekamas atrankinis ( laboratorinis arba greitasis) ŽIV tyrimas (ieškoma antikūnų prieš ŽIV arba ir ŽIV antigeno). Antra, jei atrankinio tyrimo rezultatas teigiamas, toliau atliekamas pakartotinis, (laboratorinis) ŽIV diagnozę patvirtinantis tyrimas kitais tyrimo metodais, t. y. dažniausiai atliekamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Jei nepakanka šio tyrimo metodo, diagnozei patvirtinti naudojamas derinamasis metodas: atliekamos ŽIV antigeno ir jo neutralizacijos reakcijos, ŽIV RNR/DNR nustatymas ar viruso išskyrimas kultūroje. Siunčiant teigiamus tyrimo rezultatus privalo būti užtikrinamas konfidencialumas. Patvirtinamąjį tyrimą, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniuje. Pirminį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose arba pačiam įsigijus greitąjį testą vaistinėje ar elektroninėje parduotuvėje. Daugiau apie ŽIV savikontrolės testus skaitykite čia
Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys ŽIV testavimo paslaugas privalo pacientui suteikti konsultacinę pagalbą ŽIV infekcijos klausimais (prieš ir po ŽIV tyrimo). 
DUK apie ŽIV testą rasite čia
 
Kodėl svarbus CD4 ląstelių skaičius? 
CD4 ląstelių skaičius yra vienas iš žmogaus imuninės sistemos stiprumo (imuninio statuso)  rodiklių. Kai ŽIV ima naikinti CD4 ląsteles, infekuoto žmogaus imuninė sistema silpsta. Kuo mažiau CD4 ląstelių, tuo labiau ŽIV infekcija yra pažengusi, t. y. ŽIV infekcijai progresuojant CD4 ląstelių skaičius mažėja. Jei nustatoma mažiau nei 200 CD4 ląstelių, tada padidėja rizika susirgti gyvybei pavojingomis oportunistinėmis ligomis.

Kas yra viruso koncentracija? 
Viruso koncentracija (arba viruso krūvis) – tai viruso (ŽIV) kopijų kiekis kraujyje. Matuojamas ŽIV RNR kiekis. ŽIV RNR kiekio nustatymas yra labai svarbus ŽIV ligos stadijai identifikuoti ir numatyti ligos eigą. Pagal viruso koncentracijos pokyčius kraujyje yra vertinamas ŽIV ligos gydymo veiksmingumas. Skiriant antiretrovirusinius vaistus (ARV) ŽIV ligos gydymui, siekiama sumažinti ŽIV RNR kiekį kraujyje. Jei ŽIV ligos gydymas veiksmingas, tada pasiekiama stadija, kai ŽIV RNR kraujyje neaptinkama. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus pasveiko ir nebegali užkrėsti kitų. Tiesiog ŽIV koncentracija kraujyje yra tokia maža, kad jos laboratoriškai nebegalima aptikti. Nuo virusų (ŽIV) koncentracijos kraujo plazmoje priklauso organizmo skysčių užkrečiamumas. Didžiausia koncentracija – neseniai užsikrėtusio asmens organizme bei sergančio AIDS. Gydomo ARV asmens organizme kai virusų neaptinkama, tuomet jų koncentracija būna mažesnė nei 50 viruso kopijų mililitre. Jei viruso koncentracija kraujyje neaptinkama, ŽIV perdavimo rizika yra maža, tačiau ji nelygi nuliui. 10 proc. ART gydomų asmenų lytiniuose skysčiuose kartais pavyksta aptikti virusų. Tai svarbi priežastis toliau naudoti prezervatyvus.

ŽIV ligos gydymas
ŽIV ligai gydyti skiriami antiretrovirusiniai vaistai (ARV), t.y. antiretrovirusinė terapija (– ART), slopinanti ŽIV dauginimąsi, tačiau šie vaistai viruso organizme nesunaikina.  Antiretrovirusinė terapija (toliau – ART) skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imuniteto būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą. Pacientai prieš jiems skiriant ART informuojami apie būtinybę laikytis griežto vaistų vartojimo režimo, apie vaistų nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumą, viruso atsparumo vaistams vystymosi grėsmę. Jei pilnametis pacientas nemotyvuotas ir atsisako (atsisakymą patvirtina parašu medicinos dokumentuose) pradėti ART, rekomenduojama toliau stebėti paciento imunologinę būklę iki paciento sprendimo pradėti ART. Jei nepilnamečio paciento atstovai pagal įstatymą nesutinka pradėti ART, rekomenduojama toliau stebėti nepilnamečio paciento imunologinę būklę iki jo atstovų pagal įstatymą sutikimo dėl ART pradžios davimo.
ŽIV ligą diagnozuoja ir gydo gydytojas. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema. ŽIV ligos gydymo išlaidos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pacientas turi teisę pasirinkti ŽIV ligą gydantį gydytoją bei gydymo įstaigą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
 
ŽIV perdavimo profilaktika 
 
Siekiant apsisaugoti nuo per lytinius santykius plintančio ŽIV, visada ir visų rūšių lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvą. Taip pat svarbu turėti pastovų lytinį partnerį; jei sergama kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija (LPI), būtina ją išgydyti, nes sergant kita LPI padidėja rizika užsikrėsti ŽIV.  Daugiau apie LPI prevenciją čia (19 psl.)
 
Užsikrėtimo ŽIV tikimybė per lytinius santykius didėja jei: vienas iš partnerių užsikrėtęs ar serga kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytiniu herpes, sifiliu, gonorėja ir kt.);santykiaujama menstruacijų metu; vieno iš partnerių gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos) yra mechaniškai pažeista; santykiai prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išžaginimo atvejais); santykiaujama pirmą kartą; vienas iš partnerių yra arba ūmioje ŽIV infekcijos arba AIDS stadijoje.

Siekiant išvengti parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, rekomenduojama nesinaudoti kitų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais; naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais. Perpylus užkrėsto kraujo recipientams, prognozuojama infekcijos perdavimo tikimybė siekia 90–100 proc. Visi tatuiravimo, auskarų vėrimo, elektrolizės, akupunktūros procedūroms naudojami reikmenys privalo būti vienkartiniai, o panaudoti tinkamai utilizuojami.
 
ŽIV prevencija tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų
 
Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, ŽIV prevencijos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) kompleksą sudaro įvairių priemonių visuma, kuri apima šias – svarbiausias intervencijas:
 
  1. Adatų ir švirkštų keitimo programas;
  2. Pakaitinis gydymas (PG) ir kiti priklausomybės nuo narkotikų gydymo metodai;
  3. Testavimas (ŽIV tyrimai ir konsultavimas);
  4. Antiretrovirusinsis gydymas (ART);
  5. Lytiškai plintančių infekcijų (LPI) prevencija;
  6. Prezervatyvų platinimo programos;
  7. Tikslinė informacija, švietimas ir komunikacija;
  8. Virusinių hepatitų prevencija;
  9. Tuberkuliozės (TB) prevencija.
Šių priemonių (sin. intervencijų) visuma padeda mažinti ŽIV plitimą bei mažina kitokią, su narkotikų vartojimu susijusią, žalą. Šios intervencijos gali labiausiai padėti išvengti  ŽIV tuomet, kai yra taikomos kompleksiškai. Norint reikšmingai sumažinti ŽIV perdavimą ir kitokią žalą, būtinos mišriosios intervencijos, pasižyminčios didele aprėptimi. Vykdant ŽIV prevencijos intervencijas naudinga atskirti paslaugas, skirtas ŠNV (adatų ir švirkštų keitimo programas ir priklausomybės gydymas), bei intervencijas, kurios nėra skirtos vien narkotikų vartotojams ir dažnai apima platesnę bendruomenę.
PLAČIAU apie ŽIV profilaktiką tarp švirkščiamųjų narkotikų vatotojų galima rasti čia.
 
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 60 proc . visų registruotų ŽIV atvejų Lietuvoje, ŽIV užsikrėtė per narkotikų vartojimą.
 
ŽIV perdavimo iš motinos vaikui profilaktika
 
Perinatalinis - ŽIV perdavimas iš motinos vaikui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji  infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Taikomos profilaktikos priemonės ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki 1-2 proc. Vadinasi, ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali pagimdyti neužkrėstą ŽIV naujagimį.
Perinatalinio ŽIV perdavimo priemonės yra šios:
  1. Antivirusinių vaistų vartojimas nėštumo ir gimdymo metu
  2. Tinkamai parinkta gimdymo taktika (priklausomai nuo ŽIV RNR kiekio nėščiosios organizme gali būti siūloma cezario pjūvio operacija)
  3. Prevencinis naujagimio gydymas
  4. Nerekomenduojama kūdikio žindyti 
Ankstyvas ŽIV infekcijos diagnozės nustatymas leidžia laiku pradėti taikyti perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktikos priemones ir taip sumažinti ŽIV perdavimo grėsmę. Pagal Lietuvoje galiojančią nėščiųjų sveikatos tikrinimo tvarką numatyta visoms nėščiosioms siūlyti tyrimą dėl ŽIV infekcijos du kartus – pirmą ir trečią nėštumo trimestrą. Kraujo imama iš venos. ŽIV užsikrėtusioms nėščiosioms ART skiriama dviem tikslais: gydyti užsikrėtusią motiną ir sumažinti ŽIV perdavimo iš motinos vaikui riziką. Pagrindinis šio gydymo uždavinys – visiškai nuslopinti viruso replikaciją, ypač gimdymo metu. Tyrimų ir gydymo išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Perinatalinio perdavimo rizika didėja, kai yra didelė viruso koncentracija motinos kraujyje. Tai gali atsitikti tada, kai motina ŽIV užsikrečia (ar pakartotinai užsikrečia) nėštumo metu ar suserga AIDS. Kuo didesnė viruso koncentracija kraujyje, tuo didesnė jo koncentracija motinos piene, todėl kūdikį maitinant motinos pienu atitinkamai padidėja rizika jį užkrėsti ŽIV. Jei netaikomas joks gydymas, maždaug vienas iš septynių žindomų užsikrėtusių ŽIV motinų kūdikių yra užkrečiamas virusu. Perdavimo rizika dar padidėja, kai maitinimas krūtimi trunka daugiau negu pirmuosius šešis mėnesius ar kyla komplikacijų (pvz., mastitas, suskilinėję ir kraujuojantys speneliai). ŽIV profilaktikos tikslais šiuo virusu užsikrėtusioms moterims rekomenduojama nemaitinti krūtimi savo kūdikių ir motinos pieną pakeisti dirbtiniais pieno mišiniais.
Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, kuri turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo, bet ne vėliau negu per 4 val., ir tęsiama 4 savaites. Gydytojas neonatologas, prižiūrintis ŽIV užkrėstos gimdyvės naujagimį, yra atsakingas už tai, kad  naujagimis būtų laiku ištirtas dėl ŽIV. Naujagimiui ar kūdikiui patvirtinus įgimtą ŽIV infekciją, būtina kuo skubiau pradėti jį gydyti.
PLAČIAU apie perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktiką skaitykite čia
 
Poekspozicinė ŽIV profilaktika
 
Poekspozicinė ŽIV profilaktika (PŽP) – prevencinis gydymas, kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, skiriamas ekspozicijai įvykus darbo metu, atliekant profesines pareigas ir/arba smurtą ar prievartą patyrusiems asmenims, jei atvejis užregistruotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitais atvejais asmenys už PŽP vaistus moka patys. Kiekvienu konkrečiu atveju galimą užsikrėtimo riziką įvertina gydytojas pagal ekspozicijos ir šaltinio charakteristikas. Pžp vaistais turi būti pradėta kuo greičiau po ekspozicijos ir ne vėliau kaip po 72 valandų po jos. Pžp skiriama keturias savaites. Gavus atsakymą, kad šaltinis živ neužsikrėtęs, pžp vaistais nutraukiama.

Preekspozicinė ŽIV profilaktika (PrEP)

Preekspozicinė ŽIV profilaktiką arba PrEP yra antiretrovirusinių vaistų vartojimas siekiant užkirsti kelią ŽIV infekcijos perdavimui. PrEP skiriama neužsikrėtusiems ŽIV asmenims. PrEP - antiretrovirusiniai vaistai - gali būti  vartojami tabletėmis arba gali būti kaip makšties gelis, kuriame yra tenofoviro. Geriamų PrEP tablečių veiksmingumas buvo įrodytas keturiuose atsitiktinių imčių kontroliuojamuose tyrimuose ir yra didelis, kai vaistai vartojami kaip nurodyta. Gelio veiksmingumas buvo parodytas viename tyrime ir jo įrodymų lygis vidutinis. Dabartinis iššūkis yra šių vaistų prieinamumas siekiant saugios ir veiksmingos prevencijos ne klinikinių tyrimų metu. Nuo 2015 m. rugsėjo Pasaulio sveikatos organizacija PrEP rekomenduoja siūlyti žmonėms, kuriems yra didelė ŽIV užsikrėtimo rizika ir taip sudaryti papildomą prevencinį pasirinkimą, kuris yra visapusiškos prevencijos dalis. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose siūlyta taikyti PrEP vyrams turintiems lytinių santykių su vyrais. Vėliau rekomenduojamų rizikos grupių daugėjo. Daugiau apie PrEP skaitykite Pasaulio sveikatos organizacijos nuorodoje čia.

Parengė: 
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro
ŽIV/AIDS, lytiškai plintančių infekcijų ir hepatitų epidemiologinės priežiūros sk. vedėja
 
Rekomendacijos
     
 
Plakatai

 

 

 

 

 

 
 
Lankstinukai

Teigiamas ŽIV testas

Moterims apie ŽIV

 
 
Video

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .