Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Anisakiazė

Anisakiazė – parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliųjų kirmėlių Anisakis šeimos Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos.

Istorija
Pirmas šios ligos atvejis aprašytas 1960 m. Nyderlanduose. Anisakiazė buvo diagnozuota ligoniui, su enterito (plonosios žarnos uždegimas) simptomais. Atlikus chirurginę operaciją, rastos mažos Anisakis lervos.

Paplitimas
Anisakiazė paplitusi šalyse, kur maistui naudojama daug žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos (šaldymas, sūdymas, marinavimas, rūkymas) jūros žuvies ir galvakojų moliuskų. Iki 1970 m. Nyderlandai buvo vietovė, kur daugiausiai buvo sunaudojama sūdytos žuvies ir daugiausiai užregistruojama susirgimų. Dabar susirgimai registruojami Japonijoje, Olandijoje, Skandinavijos, Ramiojo vandenyno šalyse ir Lotynų Amerikos pajūrio šalyse.
Anisakiazė labiausiai paplitusi Japonijoje (apie 90 proc. visų pasaulyje užregistruojamų anisakiazės atvejų). Japonijoje, kurioje įprasta valgyti suši, kasmet registruojama 2,5 tūkst. žmonių susirgimo anisakiaze atvejų. Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet šia liga suserga apie 10 žmonių. Europoje ši liga dažniau registruojama Ispanijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje (maždaug apie 20 atvejų per metus).
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje žmonių susirgimo anisakiaze atvejų neužregistruota.

Parazito vystymosi ciklas
Vystydamasis parazitas pereina kelis etapus: kiaušinėlis, lerva ir suaugusi kirmėlė. Kiekvienas šių parazitų vystymosi etapas vyksta keičiant šeimininkus. Šių parazitų vystymuisi reikalingi galutiniai, tarpiniai, papildomi šeimininkai.

Galutiniais šeimininkais gali būti jūros žinduoliai (ruoniai, banginiai, delfinai ir kt.), plėšrios jūros žuvys, vandens paukščiai (pelikanai ir kt.). Jų žarnyne ar skrandyje gyvena suaugusios Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens kirmėlės. Kirmėlės išskiria kiaušinėlius, kurie su jūros žinduolio išmatomis patenka į vandenį. Kiaušinėliai bręsta vandenyje, juose išsivysto 1–s stadijos lervos, kurios išsirita iš kiaušinėlio ir laisvai plaukioja vandenyje.

Tarpiniai šeimininkai yra įvairūs vėžiagyviai, kurie praryja vandenyje esančias lervas. Vėžiagyvių organizme lervos vystosi iki 2–s (neinvazinės) ar 3–s (invazinės) stadijos.

Papildomi šeimininkai yra jūros žuvys, kalmarai, moliuskai, stambūs vėžiagyviai. Jie maitinasi vėžiagyviais. Papildomų šeimininkų organizme lervos išsivysto iki invazinės 3–s stadijos. Jos užauga iki 3 cm ilgio ir gyvena papildomų šeimininkų žarnyne. Galutiniai šeimininkai (jūros žinduoliai) užsikrečia misdami užsikrėtusiomis jūros žuvimis, kalmarais, moliuskais. Ciklas kartojasi.

Sukėlėjo paplitimas
Prancūzijos maisto saugos agentūros (AFSSA) duomenimis, Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos aptinkamos viso pasaulio jūrose ir vandenynuose. Priklausomai nuo rūšies ir žvejybos zonos, apie 15–100 proc. jūros žuvų yra užkrėstos Anisakis lervomis. Užkrėstų galvakojų moliuskų yra mažiau – 20–35 proc. Prancūzijoje atlikti dažniausiai vartojamų žuvų tyrimai parodė, kad 80 proc. ančiuvių, 30 proc. skumbrių, 70 proc. menkių bei 90 proc. merlangų yra užkrėsti Anisakis lervomis. Dažniausiai lervos aptinkamos žuvies žarnose, susisukusios į spiralę, apgaubtos kapsule. Žuviai žuvus, jos gali migruoti į raumenis. Anisakis lervos turi savybę išgyventi žemesnėje nei 0°C temperatūroje, druskos tirpale bei acte.

Žmogus užsikrečia, kai maistui naudoja žalią žuvį ar galvakojus moliuskus, kurių raumenyse yra 3-s stadijos anisakia lervos. Suvalgius užkrėstos žuvies, lervos skverbiasi į skrandžio ar žarnos sienelę ir sukelia anisakiazei būdingus simptomus. Žmogus organizme parazitas toliau nesivysto, todėl žmogus nuo žmogaus užsikrėsti negali.

Lervų įsiskverbimo vietoje vystosi gleivinės uždegimas, eozinofiliniai infiltratai, pabrinkimai, išopėjimas ir hemoragijos (kraujavimai), gali vystytis granuliomos, nekrozė ir žarnų perforacija (prakiurimas). Kartais lervos migruoja į tulžies pūslę, kepenų latakus ir kasos latakus ir sukelia šių organų uždegimus. Pažeidimai ir simptomai, sukelti lervų, gali laikytis kelis mėnesius ir net metus.

Anasakijų lerva žmogaus skrandžio pogleivio sluoksnyje

Klinika
Žmogui anisakiazės simptomai gali pasireikšti po kelių valandų nuo užsikrėtimo. Ligoniai dažniausiai skundžiasi pilvo skausmu, pykinimu, vėmimu.
Ligos simptomai priklauso nuo parazitų buvimo vietos. Jeigu lervos randasi žarnyne, tada simptomai būna mažai išreikšti, ligoniai skundžiasi pilvo skausmais aplink bambą, pilvo gurguliavimu bei pūtimu, tačiau gali vystytis ir ūmaus pilvo simptomai.
Jeigu lervos randasi skrandyje, o tai atsitinka dažniausiai, ligonį vargina stiprūs skausmai skrandžio srityje, pykinimas, vėmimas, kartais su krauju, pakyla temperatūra, atsiranda alerginės reakcijos (odos bėrimai, veido pabrinkimas). Kartais 3-s stadijos lervos gali patekti į ryklę ar burną, iš kur jos iškosimos, tai vadinama ekstraintestinalinė anisakiozė.

Diagnostika
Liga įtariama įvertinus ligos simptomus, epidemiologinius duomenis (lankėsi endeminėse šalyse, valgė žalią žuvį). Diagnozei patvirtinti atliekami skrandžio endoskopiniai tyrimai (ieškoma skrandžio gleivinėje lervų).

Profilaktinės priemonės
Siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo anisakiaze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
Sugautą žuvį kruopščiai ir kaip galima greičiau išvalyti, siekiant sumažinti lervų migraciją iš žarnų į raumenis.
Žuvį tinkamai termiškai apdoroti arba užšaldyti. Anisakiazės sukėlėjai žūva kaitinant žuvį 60°C temperatūroje per 10 min., greitai užšaldant –35°C ar žemesnėje temperatūroje per 15 val. arba užšaldant –23°C temperatūroje per mažiausiai 7 dienas.
Daugelis tradicinių marinavimo ir šalto rūkymo būdų yra netinkami, siekiant sunaikinti Anisakis simplex lervas.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 


Anisakiazės prevencijos metodinės rekomendacijos

 
   

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .