Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Chagas liga arba Amerikinė tripanosomozė

Ši liga buvo pavadinta Brazilijos mokslininko Carlos´o Chagas´o garbei, kuris 1909 m. pirmas aprašė šią ligą.

Chagas liga yra tropinė parazitinė kraujo pirmuonių Trypanosoma cruzi sukeliama liga, kelianti didelę grėsmę žmogaus gyvybei. Ši liga išplitusi Lotynų Amerikos skurdžiose kaimo vietovėse.

Paplitimas
Kiekvienais metais Meksikoje, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos šalyse užregistruojama daugiau kaip 8–11 mln. žmonių, sergančių Chagas liga. Riziką užsikrėsti šia liga turi daugiau kaip 25 mln. Lotynų Amerikos gyventojų. Kiekvienais metais Lotynų Amerikoje apie 10 tūkst. asmenų miršta nuo šio susirgimo, tai yra daugiau nei nuo kitų parazitinių susirgimų, tame tarpe ir maliarijos.
Paskutinių dešimtmečių duomenimis, didėjant žmonių migracijai, ši liga vis dažniau registruojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, daugelyje Europos šalių ir kai kuriose Rytų šalyse prie Ramiojo vandenyno.

Infekcijos šaltinis
Šios ligos infekcijos šaltiniu gali būti užsikrėtę žmonės bei žinduoliai (šunys, katės, jūros kiaulytė, kiaulės, šikšnosparniai, kiškiai, pelės, žiurkės, liūtai, beždžionės ir kt.). Šuo kaip infekcijos šaltinis yra pats pavojingiausias, nes gyvena arti žmogaus.

Ligos pernešėjai
Ligos sukėlėjus perneša kraujasiurbės triatominės blakės. Šios blakės paplitusios Pietų Amerikoje, todėl ir liga dažniausiai registruojama Pietų Amerikoje.
Skurdžiuose Lotynų Amerikos kaimuose daugelis žmonių gyvena iš žolių, purvo, nedegtų plytų, šiaudų ar palmių lapų pastatytose lūšnelėse. Blakėms susidaro labai palankios gyvenimo ir veisimosi sąlygos. Dieną jos slepiasi sienų, stogų plyšiuose, o naktį išlenda pasimaitinti. Blakės maitinasi gyvūnų ir žmogaus krauju, todėl jos gyvena netoli žmonių būstų ar gyvūnų olų. Dažniausiai jos sukandžioja atviras kūno vietas (veidą, rankas, kojas).

Užsikrėtimo keliai
Infekcija gali būti perduota keliais būdais.
Dažniausiai (apie 80 proc. atvejų) Chagas ligos sukėlėjai yra perduodami įkandus užsikrėtusiai blakei. Blakė užsikrečia siurbdama kraują iš sergančio žmogaus ar gyvūno. Į blakės organizmą patekę ligos sukėlėjai vystosi iki tam tikros stadijos ir vėliau patenka į vabzdžio žarnyną. Siurbdama kraują blakė visada tuštinasi. Su išmatomis ji išskiria sukėlėjus, kurie žmogui kasantis įkandimo vietą, įtrinami į žaizdą ar per užterštas rankas patenka į akių ar burnos gleivinę.
Transfuzinis užsikrėtimo kelias, tai yra, kai infekcija perduodama perpilant žmogaus kraują, kuriame yra šios ligos sukėlėjų. Pastaraisiais metais šiuo perdavimo keliu užsikrėtimų skaičius mažėja, nes vykdoma pernešėjų kontrolė, taip pat endeminėse vietovėse tiriamas kraujas dėl T.cruzi.
Transplantacinis infekcijos perdavimo kelias, tai yra infekcijos perdavimas audinių ir organų persodinimo metu, jei donoras yra užsikrėtęs šia liga.
Transplacentinis (per placentą) infekcijos perdavimas. Apie 5 proc. užsikrėtusių motinų perduoda užkratą vaisiui. Tikimybė užsikrėsti didėja, kai motina serga ūmia Chagas liga. Taip pat serganti motina gali savo naujagimiui perduoti sukėlėjus maitindami krūtimi, jei yra įplyšęs spenelis ir kraujas patenka į pieną.
Dar vienas užsikrėtimo kelias yra infekcijos perdavimas per užterštą maistą ir vandenį, nes sukėlėjas būdamas blakių išmatose gali gana ilgai išsilaikyti aplinkoje gyvybingas.
Pirmuonys patekę į žmogaus ląsteles (odos, gleivinės) pradeda intensyviai daugintis. Ląstelėms sprogus jie patenka į kitas ląsteles ir vis daugiau jų užkrečia. Susikaupus daug parazitų jie patenka į kraują ir jame cirkuliuoja, tačiau nesidaugina.

Klinika
Chagas liga gali turėti ūmią ir lėtinę stadijas. Abi šios stadijos gali būti be simptomų arba kelti gyvybei grėsmę.
10 proc. užsikrėtusiųjų gali būti parazito nešiotojai ir neturėti jokių klinikinių simptomų.
Inkubacinis periodas (slaptasis ligos periodas, kai ligos simptomai dar nepasireiškia) gali trukti 1–2 sav. ar mėnesį, kai užsikrečiama perpilant kraują ar persodinant organus.
Įkandimo vietoje, kur patenka parazitai, vystosi nedidelis uždegimas. Ūmi ligos stadija trunka apie du mėnesius. Jos metu kraujyje cirkuliuoja didelis parazitų kiekis. Liga prasideda karščiavimu, galvos skausmu, periferinių limfmazgių padidėjimu (dažniausiai po trijų dienų), raumenų skausmais, sumažėjusiu apetitu, atsiranda viduriavimas, pykinimas, silpnumas, pasunkėja kvėpavimas, ant pilvo ir krūtinės gali išryškėti raudonos dėmės, kurios po 10 dienų išnyksta. Gali atsirasti odos bėrimai (Čagomos) išliekantys kelis mėnesius. Šie bėrimai dažniausiai matomi ant veido, tačiau gali atsirasti ir kitose kūno vietose. Apie 50 proc. visų ligonių vystosi Romano simptomas, tai yra pabrinkimas viršutinio ir apatinio vienos akies vokų, kartu su konjunktyvitu (akies junginės uždegimas). Ūmi infekcija gali baigtis ligonio pasveikimu, mirtimi ar pereiti į lėtinę ligos stadiją. Ūmi ligos stadija yra labai pavojinga, dėl galimų mirties atvejų ar sunkios ligos vystymosi, ypač mažiems vaikams.
Lėtinė ligos stadija išsivysto praėjus dviem mėnesiams, o kartais net 10–20 m. po užsikrėtimo. Vystantis lėtinei ligos stadijai parazitai koncentruojasi širdies arba virškinimo trakto ląstelėse. Parazitai dauginasi ir palaipsniui plintą visame žmogaus organizme, pažeisdami širdies raumenį, virškinimo traktą, nervų sistemos bei kvėpavimo sistemos organus. Kas trečiam lėtine ligos forma sergančiam ligoniui vystosi širdies pažeidimai, kas dešimtam – virškinimo trakto, nervų sistemos pažeidimai arba pažeidžiamos kelios sistemos (organai). Ligonis gali mirti staiga, dėl širdies raumens pažeidimo.

Diagnostika
Diagnozė patvirtinama įvertinus ligos simptomus, epidemiologinius duomenis ir laboratorinius tyrimus.
Ūmios stadijos metu, kai ligos sukėlėjai (T.cruzi) cirkuliuoja kraujyje, juos galima aptikti kraujo tepinėliuose (mikroskopuojant). Lėtinės stadijos metu ligos sukėlėjų skaičius kraujyje mažėja ir juos rasti tampa labai sudėtinga, todėl diagnozė patvirtinama atlikus serologinius kraujo tyrimus.

Gydymas
Ligonį galima pagydyti, jei vaistai skiriami iš karto po užsikrėtimo, geriausia esant ūmiai ligos stadijai. Skiriant gydymą vėliau vaistai sumažina mirtingumą, bet neužtikrina visiško pasveikimo, nes vaistų dozės skiriamos gydymui ne visada sunaikina parazitus esančius ląstelėse. Atsiradę organizmo pakenkimai lėtinėje ligos stadijoje yra negrįžtami.

Profilaktika
Išnaikinti šią ligą praktiškai neįmanoma, nes daug laukinių gyvūnų yra šios ligos sukėlėjų rezervuaras. Vakcinos nuo šios ligos taip pat nėra.

Pagrindinės priemonės mažinančios sergamumą Lotynų Amerikoje yra:
ligos pernešėjų – triatominių blakių – naikinimas,
donorų kraujo tyrimas dėl T.cruzi ;
organų, audinių ir ląstelių donorų ir recipientų tyrimas dėl T.cruzi ;
naujagimių, kurių motinos buvo infekuotos, o taip pat infekuotų vaikų – brolių ir seserų tyrimas, siekiant nustatyti užsikrėtusius ir pradėti gydymą ankstyvoje ligos stadijoje;
žmonių mokymas, kaip statyti namus, kad nesiveistų blakės;
periodinis insekticidų naudojimas išpurškiant patalpas ir drabužius;
lovos tinklelių naudojimas;
laikymasis higienos gaminant, transportuojant, laikant bei vartojant maistą.

Parengė
Aušra Bartulienė,
ULAC Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gyd. epidemiologė

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .