Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Infekcinė mononukleozė

Kas yra infekcinė mononukleozė?
Infekcinė mononukleozė yra ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, gerklės skausmu ir  limfmazgių padidėjimu (limfadenopatija).

Sukėlėjas
Infekcinės mononukleozės sukėlėjai – Epštein-Bar virusai, dažnai vadinami EBV, priklausantys herpes virusų šeimai. Nuo kitų šios šeimos virusų skiriasi tuo, kad gali ilgą laiką gyvuoti ir daugintis B limfocituose ir skatinti šių ląstelių daugėjimą. Šie virusai plinta per kraują ir seiles.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra žmonės, sergantys ūmia ar lėtine infekcine mononukleoze, ar sveiki virusų nešiotojai. Žmonės pradeda platinti infekciją praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Daugelis sveikų žmonių gali visą gyvenimą platinti virusus. Šie žmonės yra pagrindinis virusų rezervuaras, todėl virusų plitimo beveik neįmanoma išvengti.

Infekcijos plitimas
Epštein-Bar virusai plinta lašeliniu būdu per orą ir kontaktiniu būdu. Galima užsikrėsti tiesiogiai kontaktuojant su ligoniu (pvz., bučiuojantis arba naudojant tuos pačius stalo įrankius). Virusai plinta ir oru ligoniui kalbant, čiaudint, kosint. Virusais galima užsikrėsti perpilant kraują, transplantuojant kaulų čiulpus. Tačiau dažniausiai virusais žmogus nuo žmogaus užsikrečia per seiles. Infekcine mononukleoze neretai užsikrečiama bučiuojantis, todėl ši liga dar vadinama bučinių liga. Dažniau užsikrečiama nuo užsikrėtusio žmogaus, kuriam EBV nesukelia jokių simptomų, rečiau – nuo sergančio infekcine mononukleoze asmens.
Patekę į burnos ir nosiaryklės gleivinę virusai sukelia nosiaryklės ir kaklo limfmazgių uždegimą. Toliau virusai plinta per audinių skystį ir kraują, sukeldami viso organizmo limfinės sistemos, blužnies, kepenų, kaulų čiulpų reakciją.

Paplitimas
Epštein-Bar virusai plačiai paplitę visame pasaulyje. Apie 90–95 proc. pasaulio žmonių užsikrėtę šiais virusais. Persirgusio šia liga žmogaus organizme atsiranda EBV antikūnų, kurie išlieka visą gyvenimą. Sergamumas šia liga nepriklauso nei nuo rasės, nei nuo lyties. Imlumas infekcijai priklauso nuo žmogaus organizmo imuniteto – atsparumo infekcinėms ligoms.
Kūdikiai atsparūs šiems virusams, kol gauna antikūnų su motinos pienu, todėl EBV infekcija retai nustatoma vaikams iki vienerių metų. Epštein-Bar virusais dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų amžiaus, tačiau virusai jiems paprastai nesukelia jokių ligos simptomų arba sukelia lengvos kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Po šio kontakto su virusais išsivysto vaikų atsparumas EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei. Jei pirmą kartą EBV užsikrečia paaugliai ar jauni suaugę asmenys (dažniausiai 15–25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35–50 proc.) suserga infekcine mononukleoze, kuri gali būti sunki, vidutinio sunkumo ar lengva.
Infekcija greičiau plinta didelėse žmonių grupėse: mokyklose, kariuomenės daliniuose, bendrabučiuose, tačiau protrūkiai būna labai reti. Šia liga dažniau sergama rudenį ir žiemą.

Ligos patogenezė
Užsikrėtus virusai patenka į seilių liaukų, ryklės epitelio ląsteles, B limfocitus. Suveši limfinis audinys. Kliniškai tai pasireiškia tonzilitu, limfmazgių ir blužnies padidėjimu.

Ligos požymiai
Inkubacinis laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą ir ligos požymių atsiradimo nėra tiksliai žinomas, manoma, kad jis trunka 4–6 savaites.
Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, apetito stoka, šaltkrėčiu, raumenų skausmais, trunkančiais 1–2 savaites.
Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo” kaulus. Temperatūra kelias dienas gali būti aukšta, vėliau nukrinta ir aukščiau 38°C nepakyla. Karščiuojama nuo 2–7 iki 20 dienų. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Oda ir gleivinė kartais truputį pagelsta. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, limfmazgių padidėjimas. Jie būna nuo žirnio iki riešuto dydžio. Blužnis, kepenys taip pat padidėja. Gerklė ir tonzilės būna paraudę. Maždaug trečdaliui ligonių ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Ligos įkarštyje ligoniai būna prasižioję, kvėpuoja per burną, kalba per nosį, veidas paburkęs ir kartais net smarkiai patinęs dėl limfos stazės, kaklas deformuotas dėl padidėjusių limfmazgių.
Sergant lengva infekcine mononukleoze šiek tiek pakyla temperatūra, truputį padidėja limfmazgiai, pasitaiko ir būdingų kraujo pakitimų.
Temperatūrai mažėjant, silpnėja ir išnyksta anginos reiškiniai. Limfadenitas galutinai išnyksta tik po kelių savaičių ir net po 3–6 mėnesių. Kartu sumažėja kepenys, blužnis. Nuovargis gali išlikti net keletą mėnesių.
Iki 5 metų, vaikams EBV infekcija dažniausiai nesukelia ligos simptomų, tačiau ji gali pasireikšti nebūdingais požymiais: irzlumu, pilvo skausmu dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir kt.
Infekcinės mononukleozės simptomai retai trunka ilgiau nei 4 mėnesius, jeigu užsitęsia ilgiau nei 6 mėnesius, ji vadinama lėtine EBV infekcija.

Kaip ši liga nustatoma?
Infekcinė mononukleozė diagnozuojama pagal klinikinius simptomus ir laboratorinių tyrimų rezultatus. Infekcinę mononukleozę galima įtarti, kai laikosi aukšta temperatūra, pradeda skaudėti gerklę, padidėja limfmazgiai (1–4 savaites). Dažniausiai serga paaugliai ir jauni žmonės.
Bendras kraujo tyrimas parodo padidėjusį leukocitų skaičių, iš jų limfocitai sudaro daugiau nei 50 proc. Kraujyje nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) (10 proc. ar daugiau), monocitų, vienų iš baltųjų kraujo kūnelių, kiekis išauga nuo 30 iki 50–70 proc.
Kai kuriems pacientams, sergantiems infekcine mononukleoze, gali padidėti kepenų funkcijos rodikliai (kepenų fermentai – AST, ALT), rečiau – bilirubino kiekis kraujyje.
Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnų radimas kraujyje (Paulo-Bunelio/heterohemagliutinacijos reakcija). Tačiau ligos pradžioje, taip pat mažiems vaikams heterofiliniai antikūnai dažnai nenustatomi. Apie 3–4 ligos savaitę heterofiliniai antikūnai nustatomi 80–90 proc. ligonių.
Infekcinės mononukleozės diagnozei patikslinti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, kuriais nustatomi specifiniai antikūnai prieš Epštein-Bar viruso antigenus. Jie gali būti aptinkami 3–6 savaitę nuo ligos pradžios ir išlieka visą gyvenimą. Nedaugelio pacientų (nuo 10 iki 15 proc.) tyrimų rezultatai gali būti klaidingai neigiami, dažniausiai jaunesnių nei 10 metų vaikų.
Retais atvejais gali būti atliekami virusologiniai tyrimai ar EBV nustatomas PGR metodu.

Ligos išeitis
Paprastai pasveikstama per 2–4 savaites. Dažniausiai liekamųjų reiškinių ar komplikacijų nebūna. Labai retai gali vystytis burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), galvos smegenų ir jų dangalų uždegimas (meningoencefalitas), inkstų uždegimas, dalinis kvėpavimų takų nepraeinamumas, plaučių uždegimas, anemija, trombocitopenija (sumažėjęs kraujo plokštelių kiekis), galvinių nervų pažeidimai.
Persirgus infekcine mononukleoze Epštein-Bar virusai išlieka žmogaus organizme (B ląstelėse) visą gyvenimą, netgi tada, kai nebėra jokių ligos požymių. Periodiškai virusai gali suaktyvėti ir užkrėsti kitus. Laikui bėgant apie 6  proc. ligonių atkrenta ir vėl patiria ligos požymių. Dažniausia virusų randama žmogaus seilėse.

Gydymas
Atsiradus pirmiesiems ligos požymiams reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Ligoniai dažniausiai gydomi namuose, sunkesniais atvejais – ligoninėje. Karščiuojant reikia gulėti lovoje ir vartoti daug skysčių. Rekomenduojama gerti karštus gėrimus, kurie mažina gerklės skausmą. Specifinio infekcinės mononukleozės gydymo nėra. Gydoma atsižvelgiant į vyraujančius simptomus: temperatūrą ir skausmą.
Reikėtų vengti didelio fizinio aktyvumo reikalaujančios veiklos. Rekomenduojama palaukti bent kelias savaites ir tik tada grįžti prie normalaus fizinio aktyvumo. Dėl didelio nuovargio, kuris vargina beveik visus pacientus, gali prireikti net kelių mėnesių, kol žmogus pasijunta visiškai sveikas. Būtina stiprinti organizmo imuninę sistemą, sveikai maitintis, vengti svaigiųjų gėrimų ir nerūkyti, kad sveikimo periodas būtų kuo trumpesnis ir efektyvesnis.

Profilaktika
Susirgus infekcine mononukleoze, keletą dienų po karščiavimo išnykimo rekomenduojama nesibučiuoti su sveikais žmonėmis, nenaudoti bendrų indų.
Skiepų nuo infekcinės mononukleozės nėra. Persirgus infekcine mononukleoze, įgyjamas ilgalaikis imunitetas, apsaugantis nuo pakartotinio infekcijos simptominio pasireiškimo.
 
Parengta naudojantis informacijos šaltiniais:
Centers for Disease Control and Prevention. Šaltinis http://www.cdc.gov/ncidod/diseases/ebv.html
European Centre for Disease Prevention and Control. Šaltinis http://www.ecdc.europa.eu/
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius
 
 

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .