Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Opistorchozė

Opistorchozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia plokščiosios kirmėlės Opisthorchis felineus (dar vadinama katininė arba sibirinė siurbikė) ir Opisthorchis viverrini (Pietryčių Azijos siurbikė). Šie parazitai gyvena žmogaus tulžies pūslėje, kepenų bei kasos latakuose sukeldami šių organų pažeidimus.

Ligos sukėlėjas
Sukėlėjai O.felineus ir O.viverrini yra 5–12 x 2–3 mm dydžio, gelsvos spalvos, pailgo lapelio formos parazitai. Jie turi du siurbtukus, kurių pagalba tvirtinasi prie gleivinės paviršiaus. Nuo parazitų sugebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Per parą parazitas išskiria apie 1000 kiaušinėlių. Nesubrendę su išmatomis išsiskyrę kiaušinėliai yra nepavojingi žmogui.



Parazitų vystymosi ciklas
Siurbikių vystymosi ciklas vyksta keičiant šeimininkus. Galutinio šeimininko organizme visada parazituoja tik suaugusios siurbikės, tarpinio šeimininko – siurbikių lervos.
Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ir įvairūs naminiai bei laukiniai stuburiniai gyvūnai, mintantys žuvimi. Galutinio šeimininko organizme parazitai suauga, lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kad parazitas vystytųsi toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį, juos praryja moliuskai, tarpiniai parazito šeimininkai. Moliusko organizme iš kiaušinėlių išsilaisvina lervos, kurios per 4 – 6 mėnesius virsta cerkarijomis (lervinė parazito stadija, turinti uodegėlę ir pasižyminti dideliu judrumu). Šios lervos išeina iš moliusko organizmo ir patenka į vandenį. Per odą bei žiaunas jos aktyviai prasiskverbia į gėlavandenių žuvų organizmą, antrą tarpinį parazito šeimininką. Žuvų audiniuose bei organuose jos sudaro cistas, 0,24–0,34 mm skersmens, plika akimi nematomas pūsleles. Cistose per 6 savaites lervos virsta invazinėmis lervomis, kuriomis gali užsikrėsti galutiniai šeimininkai.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra žmogus, naminiai ir laukiniai gyvūnai (šunys, katės, lapės, vilkai, meškos ir kt.), kurie su išmatomis išskiria siurbikių kiaušinėlius. Ypatingai aktyvus infekcijos šaltinis yra užsikrėtusios katės.

Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia vartodamas žalią, džiovintą, silpnai rūkytą bei šaldytą invazinėmis lervomis užkrėstą žuvį. Dvylikapirštėje žarnoje iš cistų išsilaisvinusios lervos migruoja į kepenis, tulžies pūslę ir kasos latakus. Per 3–4 savaites virsta suaugusiais parazitais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Parazitai žmogaus organizme gali gyventi iki 25 metų.

Paplitimas
Visame pasaulyje registruojama 50 mln. infekuotų žmonių. Vien Pietryčių Azijos šalyse – 30 mln., Rusijoje –- 1,5 mln. žmonių. Opistorchozė – gamtinė židininė liga, todėl labiausiai išplitusi upių baseinų teritorijose, kur yra geros sąlygos tarpinių šeimininkų (moliuskų, žuvų) gyvavimui, taip pat vietovėse, kuriose gyventojai maistui naudoja daug žuvies.
O.viverrini sukelta liga yra paplitusi Pietryčių Azijos šalyse (Vietname, Indokinijos pusiasalio šalyse), O.felineus sukelta liga – Rusijos Federacijoje, Europos, Azijos šalyse bei JAV. Lietuvoje šios ligos atvejų pasitaikydavo Kuršių pamario gyvenvietėse. Dabar Lietuvoje šis susirgimas registruojamas labai retai.

Klinika
Inkubacinis periodas 2–4 savaitės. Ligos pradžioje gali būti karščiavimas, prakaitavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, odos bėrimai, akių vokų patinimai. Padidėja kepenys, limfmazgiai, rečiau – blužnis. Kraujyje padidėja leukocitų bei eozinofilų.
Vėliau, išsivysčius lėtinei ligos stadijai, atsiranda skausmai po dešiniuoju šonkaulių lanku ir skrandžio srityje, išryškėja tulžies pūslės ir kasos uždegimo simptomai, galima gelta, daugeliui ligonių padidėja ir būna skausmingos kepenys, ligonius vargina galvos skausmai, nemiga, prakaitavimas, prislėgta nuotaika.

Diagnostika
Šią ligą diagnozuoti yra sudėtinga. Opistorchozę reikia įtarti, kai kartu su alerginiais reiškiniais (odos bėrimai, akių vokų patinimai ir kt.) yra ir epidemiologiniai duomenys (lankymasis vietovėse, kur registruojami vietiniai opistorchozės susirgimai, maistui vartota žalia ar šaldyta žuvis). Diagnozė patvirtinama atlikus išmatų tyrimas ir radus siurbikių kiaušinėlių. Ligos pradžioje, kai parazituoja nesubrendusios siurbikės, kiaušinėliai su išmatomis neišsiskiria, jie išmatose pasirodo praėjus mėnesiui po užsikrėtimo. Ligos pradžioje gali būti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, ieškant specifinių antikūnių prieš siurbikes. Antikūnius kraujo serume jau galima aptikti praėjus 2–4 savaitėms po užsikrėtimo. Atlikus bendrą kraujo tyrimą gali būti eozinofilų kiekio padidėjimas, neryški mažakraujystė.

Gydymas
Nustačius ligą skiriamas gydymas.

Profilaktika
• Išaiškinti ir gydyti ligonius.
• Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo gyvūnų, žmonių išmatomis.
• Būnant šalyse, kuriose registruojamas šis susirgimas, maistui naudoti tik gerai termiškai apdorotas gėlavandenes žuvis. Užšaldymas, sūdymas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų. Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūsta jas verdant 15–20 minučių.

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .