Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Paragonimozė

Paragonimozė (sinonimai – plautinės siurbikės sukelta liga, plaučių distomiazė) yra siurbikių sukelta liga. Ją dažniausiai sukelia Paragonimus westermani siurbikė, kuri parazituoja plaučiuose, kartais raumenyse, galvos smegenyse, kepenyse ir kitus audiniuose bei organuose.  

Ligos paplitimas
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet šia liga užsikrečia ir serga apie 22 mln. žmonių. Susirgimas plačiai paplitęs Azijoje (įskaitant Kiniją, Filipinus, Japoniją, Vietnamą, Pietų Korėja, Taivanį ir Tailandą), Afrikoje, Pietų Amerikoje, Rusijos Federacijoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Kinijoje kasmet šia liga užsikrečia apie 10 mln. žmonių, Lotynų Amerikos šalyse – apie 500 tūkst. žmonių. Dažniausiai susirgimai registruojami šalyse, kur maistui vartojami termiškai neapdoroti gėlavandeniai vėžiai ir krabai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje šios ligos atvejų užregistruota nebuvo.

Ligos sukėlėjas
Suaugusios siurbikės yra 10–16 mm ilgio ir 4–8 mm pločio rausvai rudos spalvos, ovalios, kiaušinio formos. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis ir skrepliais patenka į aplinką.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę žmonės, šunys, katės, naminiai ir laukiniai gyvūnai, graužikai, išskiriantys siurbikių kiaušinėlius.

Parazito vystymosi ciklas
P.westermani gyvybinis ciklas vyksta vandenyje. Jame dalyvauja galutinis ir tarpiniai šeimininkai. Galutiniais šeimininkais gali būti naminiai ir laukiniai gyvūnai bei žmogus. Jų organizme parazituoja suaugusios siurbikės. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai Melanoides spp. genties moliuskai ir aukštesnieji vėžiagyviai – krabai, vėžiai. Tarpinių šeimininkų organizme vystosi lervinės siurbikių stadijos.

Lytiškai subrendusios plautinės siurbikės galutinio šeimininko plaučiuose išskiria kiaušinėlius, kurie su skrepliais patenka į burną. Iš čia dalis kiaušinėlių patenka į aplinką, kita dalis nuryjama ir iš virškinimo trakto pasišalina su išmatomis. Nesubrendę kiaušinėliai patenka į vandenį, kur per 3–6 savaites subręsta. Iš jų išsilaisvina miracidijos (pirma lervos stadija), kurios laisvai plaukioja vandenyje. Suradusios moliuskus (pirmas tarpinis šeimininkas) jos į jį prasiskverbia. Moliusko viduje susiformuoja sporocistos, redijos ir cerkarijos. Šis raidos etapas užtrunka 3–5 mėn. Išėjusios iš moliusko organizmo, cerkarijos suranda antrąjį tarpinį šeimininką – krabą ar vėžį ir skverbiasi į jo audinius. Šių šeimininkų organizme jos sudaro cistas ir po 6–8 savaičių virsta invazinėmis lervomis – metacerkarijomis.

Užsikrėtimo būdai
Žmogus šia liga užsikrečia vartodamas maistui skirtus ir metacerkarijomis užsikrėtusius žalius ir nepakankamai termiškai apdorotus vėžius, krabus. Maisto produktų paruošimo būdai, pvz., marinavimas ir sūdymas,  ligos sukėlėjų nesunaikina.
Azijoje apie 80 proc. gėlavandenių krabų yra užsikrėtę P. westermani. Ruošiant maistui metacerkarijomis užsikrėtusius krabus, šiomis siurbikių lervomis galima užteršti rankas, indus, todėl infekcijos perdavimo veiksniai gali būti užterštos rankos, indai, įvairūs virtuvės įrankiai bei kiti maisto produktai.

Patogenezė
Žmogaus dvylikapirštėje žarnoje metacerkarijos išsilaisvina iš apvalkalo, prasiskverbia pro žarnos sienelę ir patenka į kūno ertmę. Prasideda sudėtingas siurbikių migracijos kelias. Pro diafragmą ir pleurą jaunos siurbikės skverbiasi į plaučius. Plaučiuose siurbikės apsistoja arti stambiųjų bronchiolių ar bronchų. Aplink jas susiformuoja kapsulė, kuri turi į broncho spindį atsiveriančią angelę. Pro ją  patenka siurbikių kiaušinėliai. Maždaug po 3 mėn. siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Kiaušinėliams patekus į ryklę, jie su seilėmis ar skrepliais yra išskiriami į aplinką arba nuryjami. Patekę į žarnyną, pasišalina kartu su išmatomis. Su kraujo srove siurbikių lervos gali patekti ir į kitus organus ar audinius, pvz.:, smegenis, kepenis ar skersaruožius raumenis. Tokiose vietose parazito gyvybinis ciklas nutrūksta, nes siurbikių išskirti kiaušinėliai negali patekti į aplinką ir toliau vystytis.

Klinika
Pirmi simptomai gali atsirasti praėjus 2–15 dienų po užsikrėtimo. Lervos, migruodamos iš žarnyno į pilvo ertmę, gali sukelti  viduriavimą, pilvo skausmus, karščiavimą, greitą nuovargį.
Siurbikės parazituodamos plaučiuose išprovokuoja karščiavimą, dusulį, kosulį su pūlingais skrepliais (kartais su kraujo priemaišomis), skausmą krūtinėje. Rentgenologiniu tyrimu stebimi infiltratai plaučiuose. Kraujyje – didelė eozinofilija.
Siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius praėjus 6–10 savaičių po užsikrėtimo.
Vėliau vystosi lėtinė ligos stadija. Ligos simptomai kaitaliojasi su ligos paūmėjimais ir remisijomis.

Kaip liga nustatoma ?
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Ligos diagnozė patvirtinama išmatose ir/ar skrepliuose radus parazitų kiaušinėlių. Kiaušinėliai aptinkami, kai organizme parazituoja suaugusios siurbikės.
Gali būti atliekami rentgenologiniai tyrimai, kraujo serologinės imunologinės reakcijos ir alerginiai odos mėginiai.

Gydymas
Skiriamas specifinis gydymas.

Profilaktika
Lankantis endeminėse šalyse, maistui naudoti tik gerai termiškai apruoštus gėlavandenius vėžius, krabus (temperatūra turi būti didesnė nei 65 °C).
Užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina krabų ar vėžių, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
Keliautojai turėtų vengti patiekalų, kurių sudėtyje yra gėlavandenių vėžiagyvių ar krabų.
 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė       
 

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .