Užkrečiamos ligos

Užkrečiamųjų ligų pavadinimai abėcėlės tvarka

Teniazė ir cisticerkozė

Kas yra teniazė ir cisticerkozė?
Teniazė yra kiaulinio kaspinuočio sukelta liga, kuriai būdingi su virškinimo sutrikimu susiję reiškiniai, toksinės alerginės reakcijos.
Cisticerkozė yra liga, kurią sukelia kiaulinio kaspinuočio lervos. Ji pasireiškia centrinės nervų sistemos funkcijos sutrikimais su galimais sunkiais galvos smegenų, akių ir kitų organų pažeidimais.
Abiem atvejais ir sukėlėjas, ir infekcijos šaltinis yra tas pats.
Sukėlėjas
Kiaulinis kaspinuotis Taenia solium yra vienas iš stambiausių žmogaus parazitų. Jie gali užaugti iki 2-7 metrų ilgio. Turi galvutę, kaklelį ir kūną, kuris sudarytas iš mažų narelių (iki 1000). Kiekvienas narelis yra tarsi atskiras individas, turintis savo organus. Galiniams nareliams subrendus, jų vidų užpildo gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Iš žmogaus žarnyno su išmatomis nareliai pasišalina grupėmis ( po 3-5 narelius). Nareliams suirus, kiaušinėliai pasklinda aplinkoje. Jie yra maži, matomi tik per mikroskopą, apvalios formos, šviesiai rusvos spalvos, turi storą apvalkalą, kuris juos apsaugo nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Viduje turi onkosferą (apvalios formos lerva su 3 poromis chitininių kabliukų).
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria kiaulinio kaspinuočio kiaušinėlius. Kaspinuočio kiaušinėliai išskiriami į aplinką tiek laiko, kiek kaspinuotis parazituoja žmogaus žarnyne, kartais daugiau nei 30 metų. Aplinkoje kiaušinėliai išlieka gyvybingi nuo kelių dienų iki mėnesio.
Kaip kaspinuotis vystosi?
Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Kiaulinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpiniais šeimininkais dažniausia būna kiaulės, rečiau šernai, šunys, katės ir, labai retai, žmogus. Jų organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija (cisticerkai). Tarpiniai šeimininkai užsikrečia, suėdę parazito kiaušinėliais ar nareliais užteršto pašaro arba sergančio žmogaus išmatų. Gyvūno žarnyne iš kiaušinėlių išsirita onkosfera, kuri per žarnos gleivinę patenka į kraują ir su krauju nukeliauja į raumenis bei kitus audinius ir organus. Po 2-2,5 mėnesių raumenyse susiformuoja kaspinuočio lerva – cisticerkas, kurios viduje yra kaspinuočio galvutė. Tarpinių šeimininkų organizme kaspinuočio lervos pasilieka visą gyvenimą.
Galutinis šeimininkas gali būti tik žmogus, nes jų žarnyne gyvena suaugęs kaspinuotis. Žmogus užsikrečia, suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos (šernienos), kurioje yra parazito lervų (cisticerkų). Plonajame žarnyne iš mėsoje esančios cistos išsiverčia kaspinuočio galvutė ir prisitvirtina prie žarnos sienelės. Per 2–4 mėn. kaspinuotis žmogaus žarnyne užauga, subręsta.
Kartais žmogus užsikrečia ne per kaspinuočių lervomis užkrėstą kiaulieną, bet kaspinuočio kiaušinėliams patekus į skrandį su maistu, vandeniu ar nuo nešvarių rankų. Tokia grėsmė kyla užsikrėtusiojo šeimos nariams, ypač jei ligonis nesilaiko elementarios asmens higienos ir išmatomis užteršia aplinką. Parazito kiaušinėliai į skrandį gali pakliūti ir ligoniui vemiant, kai dėl žarnyno antiperistaltinių judesių plonajame žarnyne esančio subrendusio kaspinuočio atitrūkę nareliai arba iš jų išbirę kiaušinėliai patenka į ligonio skrandį. Abiem atvejais, kiaušinėliams patekus į žmogaus skrandį, iš jų išsilaisvina lervos, kurios prasiskverbia į žarnyno kraujagysles ir su kraujo tėkme išsisėja po visus audinius. Lervos gali nukeliauti į odą, poodį, raumenis, akis, smegenis ir kitus vidaus organus, kuriuose per 2-4 mėnesius susiformuoja lervos - cisticerkai. Cista turi plonas sieneles, jos ertmė užpildyta skaidraus skysčio, kuriame mėnesiais ir metais vystosi lerva. Cistos diametras yra 4-20 mm, vidutiniškai apie 10 mm. Kiaulinio kaspinuočio lervų parazitavimas žmogaus organizme vadinamas cisticerkoze. 


Ligų paplitimas 
Kiaulinio kaspinuočio sukeltos infekcijos registruojamos visame pasaulyje. Gana nemažas paplitimas stebimas Meksikoje, Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos bei Pietryčių Azijos šalyse. Dažniau šie susirgimai registruojami šalyse, kur žmonės augina kiaules ir maistui naudoja nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną. Cisticerkozė dažniau stebima tose srityse, kur prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, nepakankama asmens higiena, kur gali būti užterštas maistas, dirvožemis, kur trūksta vandens. Teniazė ir cisticerkozė yra labai reti susirgimai musulmoniškose šalyse, kur islamas draudžia vartoti kiaulieną. Lietuvoje šie susirgimai registruojami taip pat labai retai.
Ligų požymiai
Teniazė, sukelta kiaulinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių simptomų. Ligonis gali skųstis sumažėjusiu apetitu, silpnumu, šleikštuliu, galvos ir pilvo skausmais, gali vemti, viduriuoti.
Cisticerkozės, kurią sukelia kiaulinio kaspinuočio lervos - cisticerkai, klinika priklauso nuo kaspinuočio lervų lokalizacijos vietos, kiekio, ligonio amžiaus bei organizmo imuninės sistemos. Odos, poodžio, raumenų cisticerkozė dažnai būna be simptomų ir nustatoma apčiuopiant ar tiriant rentgenu. Tačiau kartais šios lokalizacijos cisticerkai gali kliudyti nervų galūnes ir sukelti varginančius skausmus. Akyse esantys cisticerkai sukelia įvairius akių uždegimus, sutrikdo regėjimą. Širdies raumenyje esantys cisticerkai gali sutrikdyti jos ritmą. Pavojingiausia yra smegenų cisticerkozė, nes susidariusios cistos spaudžia smegenų audinius, tuomet užeina galvos skausmų priepuoliai, ligonį pykina, jis vemia, apie 88 proc. ligonių būna į epilepsiją panašių priepuolių.
Kaip liga nustatoma?
Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas, ieškant kaspinuočio kiaušinėlių. Rekomenduojama tyrimą kartoti ne mažiau kaip 3 dienas iš eilės.
Minkštų audinių cisticerkozė išaiškinama, biopsinėje medžiagoje radus cistas ir lervas, o rentgenogramose - kalcinatus (sukalkėjusias lervas). Galvos smegenų cisticerkozės diagnostikai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tyrimas, elektroencefalografija. Taip pat gali būti atliekamas specifinių antikūnų nustatymas kraujo serume ar likvore ELISA metodu, parazito DNR nustatymas likvore PGR metodu.
Gydymas
Patvirtinęs diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą antihelmintiniais preparatais. Po 1–3 mėnesių atliekami išmatų tyrimai.
Cisticerkozės atveju gali būti skiriamas simptominis, specifinis antihelmintinis gydymas, kartais gali būti reikalingas ir chirurginis gydymas.
Profilaktika
• Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugybę kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką, todėl kyla grėsmė cisticerkozei vystytis.
• Saugoti dirvožemį, vandenį, kiaulių pašarą nuo teršimo žmonių išmatomis. Dar pasitaiko atvejų, kai žmonių išmatos naudojamos kaip dirvožemio, kuriame auginamos uogos ir daržovės, trąša.
• Nelaikyti palaidų kiaulių ir saugoti, kad jos neprieitų prie žmonių išmatų.
• Mėsos perdirbimo įmonėse atliekama skerdienos ekspertizė, užkrėsta skerdiena sunaikinama ar nukenksminama. Namų sąlygomis užaugintų kiaulių mėsą privatūs vartotojai turėtų patikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
• Laikytis asmens higienos: tuštintis tik tualetuose, dažnai plauti rankas, ypač pasinaudojus tualetu ir prieš valgant.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .