Širdies stimuliatoriaus implantavimas daugeliui pacientų skamba kaip sudėtinga ir bauginanti operacija, tačiau šiuolaikinėje medicinoje tai yra viena dažniausiai atliekamų intervencinių kardiologijos procedūrų. Po sėkmingos operacijos pacientai dažnai jaučia palengvėjimą, nes praeina varginę simptomai: galvos svaigimas, alpimas ar nuolatinis silpnumas. Tačiau, nuslūgus pirmajai įtampai, kyla natūralus klausimas: kas toliau? Daugelis žmonių yra įpratę manyti, kad po bet kokios intervencijos į širdį valstybė automatiškai kompensuoja reabilitacinį gydymą sanatorijoje. Visgi, realybė ir Valstybinės ligonių kasos (VLK) nustatytos taisyklės yra kiek kitokios, o kardiologų paaiškinimai padeda suprasti, kada reabilitacija yra būtina, o kada pakanka ambulatorinės priežiūros namuose.
Kaip vertinama pati implantavimo procedūra?
Norint suprasti, kodėl reabilitacija skiriama ne visiems, pirmiausia reikia suvokti pačios procedūros pobūdį. Širdies stimuliatoriaus (elektrokardiostimuliatoriaus) implantavimas nėra atvira širdies operacija. Tai – mažai invazinė procedūra. Jos metu nereikia atverti krūtinės ląstos, o širdies veikla nėra stabdoma. Paprastai operacija atliekama taikant vietinę nejautrą: padaromas nedidelis pjūvis po raktikauliu, per veną įvedami laidai į širdį, o pats prietaisas patalpinamas į „kišenę” po oda ar raumeniu.
Dėl šios priežasties paciento atsigavimas po procedūros yra gana greitas. Jei neįvyksta komplikacijų (tokių kaip žaizdos infekcija, laidų dislokacija ar kraujosruvos), pacientas iš ligoninės dažniausiai išrašomas jau kitą dieną arba po kelių parų. Mediciniškai vertinant, pati implantacija nesukelia tokio didelio streso organizmui kaip miokardo infarktas ar širdies vožtuvų operacija, todėl ir pooperacinis režimas yra kitoks.
Kardiologo žodis: kada reabilitacija priklauso, o kada ne?
Kardiologai pabrėžia, kad sprendimas dėl medicininės reabilitacijos priklauso ne nuo paties fakto, kad žmogui įdėtas stimuliatorius, bet nuo jo bendros sveikatos būklės ir ligos, dėl kurios tas stimuliatorius buvo reikalingas. Lietuvoje galiojantys teisės aktai numato griežtus kriterijus, pagal kuriuos skiriamas stacionarinis (sanatorinis) arba ambulatorinis reabilitacinis gydymas.
Pagrindinės taisyklės yra šios:
- Standartinė situacija: Jei pacientui stimuliatorius implantuotas planine tvarka dėl širdies ritmo sutrikimų (pvz., sinusinio mazgo silpnumo ar AV blokados) ir po operacijos jis jaučiasi gerai, stacionarinė reabilitacija dažniausiai nepriklauso. Laikoma, kad pacientas yra pajėgus tęsti sveikimą namuose, lankydamasis pas šeimos gydytoją ar kardiologą ambulatoriškai.
- Sunkus širdies nepakankamumas: Jei stimuliatorius (ypač sudėtingesnis, pavyzdžiui, CRT – resinchronizuojantis prietaisas) implantuojamas pacientui, sergančiam sunkiu lėtiniu širdies nepakankamumu, reabilitacija gali būti skiriama. Tokiu atveju gydoma ne pati pooperacinė žaizda, o lavinamas širdies raumuo ir didinamas fizinis pajėgumas.
- Po miokardo infarkto ar kitų operacijų: Jei stimuliatoriaus implantavimas buvo tik viena iš gydymo dalių po ūmaus miokardo infarkto arba po atviros širdies operacijos, tuomet reabilitacija skiriama pagal pagrindinės ligos (infarkto ar operacijos) indikacijas.
- Komplikacijos: Jei po implantacijos išsivystė komplikacijos (pvz., pneumotoraksas, infekcija), kurios reikalavo ilgesnio gydymo ligoninėje ir sutrikdė paciento biosocialines funkcijas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas gali spręsti dėl reabilitacijos poreikio.
Svarbu suprasti, kad galutinį sprendimą priima ne kardiologas vienas, o kartu su fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju, vadovaudamiesi TLK (Teritorinių ligonių kasų) patvirtintais aprašais.
Pirmasis reabilitacijos etapas – dar ligoninėje
Net jei pacientui nepriklauso kelialapis į sanatoriją, reabilitacija prasideda iškart po operacijos. Tai vadinama pirmuoju reabilitacijos etapu. Jo metu kineziterapeutas arba slaugytoja paaiškina esminius judėjimo principus:
- Kaip saugiai atsikelti iš lovos, neapkraunant operuotos pusės.
- Kokie rankos judesiai yra leistini, o kokie – griežtai draudžiami pirmąjį mėnesį.
- Kaip prižiūrėti pooperacinę žaizdą, kad ji nesupūliuotų.
Šios žinios yra kritiškai svarbios, nes netinkamas elgesys pirmosiomis savaitėmis gali lemti elektrodo (laido), esančio širdyje, pajudėjimą iš vietos. Tai reikštų, kad operaciją tektų kartoti.
Svarbiausi apribojimai ir priežiūra namuose
Kadangi dauguma pacientų sveiksta namuose, visa atsakomybė už sėkmingą gijimą tenka pačiam pacientui ir jo artimiesiems. Kardiologai išskiria kelis esminius draudimus ir rekomendacijas, galiojančias 4–6 savaites po implantacijos:
Rankos judesių ribojimas
Operuotos pusės rankos (dažniausiai kairės) negalima kelti aukščiau peties lygio. Taip pat negalima daryti staigių mostų atgal. Taip yra todėl, kad laidai turi įaugti į širdies audinį. Staigus judesys gali laidą ištraukti. Pacientams patariama:
- Nesišukuoti ta ranka plaukų.
- Nesiekti daiktų iš aukštų lentynų.
- Miegant stengtis negulėti ant operuotos pusės, kad nebūtų spaudžiama žaizda ir prietaisas.
Svorio kėlimas
Pirmąjį mėnesį negalima kelti sunkių daiktų (dažniausiai rekomenduojama ne daugiau kaip 2–3 kg) ta ranka, kurios pusėje implantuotas stimuliatorius. Tai reiškia, kad negalima nešti pirkinių maišų, kelti vaikų ar dirbti sunkių buities darbų.
Žaizdos priežiūra
Žaizdą reikia laikyti sausą ir švarią. Pirmąsias 7–10 dienų (kol neišimti siūlai, jei jie nėra tirpstantys) nerekomenduojama maudytis vonioje ar duše taip, kad vanduo bėgtų tiesiai ant žaizdos. Geriausia praustis dalimis, saugant pleistrą.
Gyvenimas su prietaisu: mitai ir buitis
Vienas iš dažniausių klausimų, kurį pacientai užduoda kardiologams – kaip stimuliatorius reaguoja į buitinę techniką. Čia sklando daugybė mitų, kurie neretai sukelia nepagrįstą baimę.
Šiuolaikiniai širdies stimuliatoriai yra gerai apsaugoti nuo išorinių trukdžių. Tačiau stiprūs elektromagnetiniai laukai gali laikinai sutrikdyti jų veikimą. Štai keletas pagrindinių taisyklių:
- Mobilieji telefonai: Juos naudoti saugu, tačiau rekomenduojama telefoną laikyti prie priešingos ausies nei implantuotas stimuliatorius. Nereikėtų nešiotis telefono marškinių kišenėje tiesiai virš prietaiso.
- Mikrobangų krosnelės: Tai vienas didžiausių mitų. Tvarkinga mikrobangų krosnelė neturi jokios įtakos stimuliatoriaus veiklai.
- Indukcinės viryklės: Jos generuoja magnetinį lauką. Gaminant maistą rekomenduojama laikytis bent 60 cm atstumo nuo kaitlentės paviršiaus.
- Parduotuvių apsaugos vartai: Eiti pro juos galima, tačiau nereikėtų stabtelėti ar atsirėmus stovėti. Praeikite įprastu žingsniu.
Fizinio aktyvumo atstatymas
Nors sanatorinis gydymas dažnai neskiriamas, fizinis aktyvumas yra būtinas. Praėjus pooperaciniam laikotarpiui (apie 1–1,5 mėn.), pacientai skatinami grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Vaikščiojimas yra geriausia ir saugiausia fizinė veikla.
Kardiologai pabrėžia, kad širdies stimuliatorius yra skirtas tam, kad pagerintų gyvenimo kokybę, o ne paverstų žmogų ligoniu. Dauguma pacientų gali plaukioti, važinėti dviračiu, dirbti sode ir net sportuoti, tačiau visada rekomenduojama prieš pradedant aktyvesnę veiklą pasitarti su prižiūrinčiu gydytoju. Kontaktinis sportas (pvz., krepšinis, kovos menai), kur yra tikimybė gauti smūgį į implantacijos vietą, dažniausiai nerekomenduojamas arba reikalauja specialių apsaugų.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Žemiau pateikiami konkretūs atsakymai į klausimus, kurie dažniausiai kyla pacientams po stimuliatoriaus implantavimo.
- Ar galiu vairuoti automobilį po operacijos?
- Paprastai vairuoti nerekomenduojama bent 1–2 savaites po implantacijos, kol užgis žaizda ir bus patikrinti prietaiso parametrai. Jei stimuliatorius implantuotas dėl gyvybei pavojingų aritmijų, kurios sukeldavo sąmonės netekimą, draudimas vairuoti gali būti ilgesnis. Visada klauskite savo gydytojo.
- Kiek laiko tarnauja baterija ir kaip ji keičiama?
- Šiuolaikinių stimuliatorių baterijos tarnauja vidutiniškai 7–12 metų, priklausomai nuo to, kaip dažnai prietaisas turi „įsikišti” į širdies darbą. Kai baterija išsenka, atliekama nedidelė operacija – pakeičiamas pats generatorius (dėžutė), o laidai, jei jie veikia gerai, paliekami tie patys.
- Ar metalo detektoriai oro uoste yra pavojingi?
- Patys detektoriai stimuliatoriaus nesugadins, tačiau metalo korpusas gali suaktyvinti pavojaus signalą. Visada turėkite su savimi stimuliatoriaus pasą ir parodykite jį oro uosto darbuotojams. Jums gali būti atlikta patikra rankiniu būdu, vengiant metalo detektoriaus vedžiojimo tiesiai virš prietaiso.
- Ar jausiu, kai stimuliatorius veikia?
- Dauguma pacientų nejaučia stimuliatoriaus impulsų. Kai kurie jautresni žmonės gali jausti lengvą tvinkčiojimą, ypač iškart po operacijos, tačiau ilgainiui prie to priprantama. Jei jaučiate stiprų raumenų trūkčiojimą pilve ar krūtinėje, tai gali reikšti, kad reikia pakoreguoti prietaiso nustatymus.
Tolesnė širdies veiklos stebėsena ir gydytojo vizitai
Svarbu suprasti, kad išrašymas iš ligoninės be siuntimo į reabilitaciją nereiškia gydymo pabaigos. Pacientas tampa nuolatiniu kardiologų pacientu, tačiau tai yra pozityvus pokytis, užtikrinantis saugumą. Pirmasis vizitas stimuliatoriaus patikrai (programavimui) dažniausiai skiriamas praėjus 1–3 mėnesiams po implantacijos. Šio vizito metu gydytojas specialiu kompiuteriu, be jokio skausmo, patikrina, kaip veikia laidai, kokia yra baterijos būklė ir, jei reikia, pakoreguoja nustatymus pagal paciento gyvenimo būdą.
Vėliau patikros atliekamos rečiau – kartą per metus ar dvejus. Reguliarus lankymasis pas gydytoją yra gyvybiškai svarbus ne tik dėl prietaiso techninės būklės, bet ir dėl galimybės anksti pastebėti kitus širdies veiklos pokyčius. Todėl, net jei valstybė nekompensuoja sanatorinio gydymo po paprastos implantacijos, nuosekli ambulatorinė priežiūra ir paciento sąmoningumas yra pagrindiniai veiksniai, leidžiantys gyventi pilnavertį ir aktyvų gyvenimą su širdies stimuliatoriumi.
