Nors klausimas, kiek dantų turi žmogus, iš pirmo žvilgsnio atrodo elementarus ir dažnai sutinkamas pradinės mokyklos vadovėliuose, realybė odontologo kabinete yra kur kas sudėtingesnė. Daugelis iš mūsų užaugo su mintimi, kad suaugęs žmogus privalo turėti 32 dantis, tačiau šis skaičius šiuolaikiniame pasaulyje tampa greičiau teorine maksimalia riba nei standartine norma. Žmogaus dantų skaičius yra dinamiškas rodiklis, kuris kinta priklausomai nuo amžiaus tarpsnio, evoliucinių pokyčių, genetikos ir individualios burnos sveikatos istorijos. Nuo pirmųjų pieninių dantukų išdygimo iki vėlyvojo amžiaus, kuomet kovojama už kiekvieno danties išsaugojimą, burnos ertmės anatomija pereina per kelis esminius formavimosi etapus, kuriuos svarbu suprasti norint tinkamai rūpintis savo sveikata.
Pieninis sukandimas: pirmasis pamatas
Žmogaus gyvenimas prasideda be dantų, tačiau dantų užuomazgos žandikauliuose susiformuoja dar vaisiui vystantis motinos įsčiose, maždaug šeštąją nėštumo savaitę. Pirmasis matomas etapas prasideda kūdikiui sulaukus 6–10 mėnesių, kai prasikala pirmieji pieniniai dantys. Pilnas pieninis sukandimas susiformuoja maždaug iki trejų metų amžiaus.
Vaikai turi mažiau dantų nei suaugusieji – iš viso 20 pieninių dantų. Šį rinkinį sudaro:
- 8 kandžiai (priekiniai dantys, skirti maistui atkąsti);
- 4 iltiniai (aštrūs dantys, skirti maistui plėšyti);
- 8 krūminiai dantys (skirti maistui trinti ir smulkinti).
Svarbu pabrėžti, kad pieniniai dantys atlieka ne tik kramtymo funkciją. Jie yra kritiškai svarbūs žandikaulio vystymuisi ir tarnauja kaip „vietos saugotojai“ būsimiems nuolatiniams dantims. Jei pieninis dantis prarandamas per anksti dėl ėduonies ar traumos, gretimi dantys gali pasislinkti, užimdami tuščią vietą, o tai vėliau sukelia nuolatinių dantų susigrūdimą ir ortodontines problemas.
Mišrus sukandimas ir perėjimas į suaugusiųjų etapą
Periodas nuo 6 iki 12–13 metų yra vadinamas mišriu sukandimu. Tai laikas, kai burnoje galima rasti tiek pieninių, tiek nuolatinių dantų. Šis procesas prasideda, kai pieninių dantų šaknys pradeda tirpti, spaudžiamos dygstančių nuolatinių dantų, kol galiausiai pieninis dantis iškrenta.
Daugelis tėvų nustemba sužinoję, kad pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys (vadinamieji „šeštukai“) išdygsta apie šeštuosius gyvenimo metus už paskutinių pieninių dantų, nieko nekeisdami. Kadangi joks pieninis dantis neiškrenta prieš jiems pasirodant, tėvai dažnai klaidingai mano, kad tai vis dar pieniniai dantys, ir nepakankamai rūpinasi jų higiena. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl „šeštukai“ dažnai yra labiausiai pažeisti dantys suaugusiųjų burnose.
Standartinis suaugusiojo dantų skaičius: mitas apie 32
Teoriškai, pilną suaugusio žmogaus dantų komplektą sudaro 32 dantys. Kiekviename žandikaulyje (viršutiniame ir apatiniame) turėtų būti po 16 dantų. Ši struktūra yra evoliuciškai pritaikyta įvairiam maistui apdoroti ir susideda iš keturių skirtingų dantų grupių, kurių kiekviena atlieka specifinę funkciją:
- Kandžiai (8 vnt.): Tai keturi priekiniai dantys viršuje ir keturi apačioje. Jų aštrūs kraštai skirti atpjauti ar atkąsti maistą.
- Iltiniai (4 vnt.): Esantys šalia kandžių, šie dantys yra smaili ir stiprūs, skirti maistui plėšyti. Jų šaknys yra ilgiausios visoje burnoje.
- Kapliai (8 vnt.): Dar vadinami prieškrūminiais dantimis. Jie turi kramtomąjį paviršių su kauburėliais, skirtais maistui traiškyti.
- Krūminiai (12 vnt.): Tai didžiausi ir stipriausi dantys, esantys lanko gale. Jų platus paviršius skirtas galutiniam maisto sutrynimui prieš ryjant. Į šią grupę įeina ir protiniai dantys.
Tačiau realybėje skaičius 32 sutinkamas vis rečiau. Jei atmestume protinius dantis, standartinis suaugusio žmogaus dantų skaičius yra 28. Šis skaičius laikomas visiškai pakankamu pilnavertei kramtymo funkcijai užtikrinti ir estetiškai šypsenai suformuoti.
Protinių dantų mįslė ir evoliucinė kaita
Didžiausią sumaištį skaičiuojant dantis įneša tretieji krūminiai dantys, populiariai vadinami protiniais. Jie paprastai dygsta vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje pilnametystėje (nuo 17 iki 25 metų). Būtent dėl šių keturių dantų (po du viršuje ir apačioje) galutinis skaičius gali svyruoti.
Odontologai pastebi ryškią evoliucinę tendenciją: šiuolaikiniam žmogui protiniai dantys tampa nebereikalingi. Mūsų protėviams šie dantys buvo būtini kramtant kietą, termiškai neapdorotą maistą (žalią mėsą, šaknis, riešutus). Tačiau pasikeitus mitybos įpročiams – pradėjus valgyti minkštesnį, virtą maistą – sumažėjo kramtymo krūvis. Evoliucijos eigoje žmogaus žandikaulis ėmė mažėti, todėl 32 dantims dažnai tiesiog nebepakanka vietos.
Dėl vietos trūkumo protiniai dantys dažnai dygsta netaisyklingai, lieka pilnai arba dalinai retinuoti (įstrigę kaule arba po dantenomis), spaudžia gretimus dantis ar sukelia uždegimus. Dėl šių priežasčių jie dažnai šalinami. Dar įdomiau tai, kad vis daugiau žmonių gimsta apskritai neturėdami protinių dantų užuomazgų. Tai vadinama agenezija. Mokslininkai prognozuoja, kad tolimoje ateityje žmonija gali visiškai prarasti protinius dantis.
Genetinės anomalijos: hiperdontija ir hipodontija
Nors dauguma žmonių telpa į 28–32 dantų diapazoną, egzistuoja genetinės būklės, kurios šį skaičių drastiškai keičia. Odontologai savo praktikoje susiduria su dviem pagrindiniais nukrypimais:
Hipodontija (įgimtas dantų trūkumas)
Tai būklė, kai žmogui nesusiformuoja vieno ar kelių dantų užuomazgos. Be jau minėtų protinių dantų, dažniausiai trūksta viršutinių šoninių kandžių arba antrųjų kaplių. Tokiu atveju suaugęs žmogus gali turėti, pavyzdžiui, tik 26 ar 24 nuolatinius dantis. Retais atvejais pasitaiko anodontija – visiškas dantų nebuvimas, dažniausiai susijęs su genetiniais sindromais.
Hiperdontija (papildomi dantys)
Priešinga būklė, kai susiformuoja daugiau dantų nei įprasta, vadinama hiperdontija. Papildomi dantys, vadinami virškomplektiniais, gali išdygti bet kurioje dantų lanko vietoje, tačiau dažniausiai pasitaiko tarp priekinių kandžių (vadinamas mesiodens) arba krūminių dantų srityje. Šie „atliekami“ dantys dažniausiai yra netaisyklingos formos ir trukdo normaliam kitų dantų dygimui, todėl dažniausiai yra šalinami chirurginiu būdu.
Patologinis dantų skaičiaus mažėjimas
Deja, dantų skaičius kinta ne tik dėl natūralių procesų, bet ir dėl ligų ar traumų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pagrindinės priežastys, kodėl suaugusieji praranda dantis, yra negydomas ėduonis ir periodonto ligos.
Periodontitas (lėtinis dantenų ir dantį supančio kaulo uždegimas) yra pagrindinė dantų netekimo priežastis vyresniame amžiuje. Lėtai tirpstantis kaulas nebegali išlaikyti danties, jis tampa paslankus ir galiausiai iškrenta arba turi būti šalinamas. Taip pat didelę įtaką turi gyvenimo būdas: rūkymas, prasta burnos higiena, nesaikingas cukraus vartojimas ir sisteminės ligos (pvz., diabetas).
Svarbu suprasti, kad praradus bent vieną dantį (išskyrus protinius), burnos sistemoje prasideda grandininė reakcija. Gretimi dantys pradeda svirti į tuščią vietą, o antagonistas (dantis priešingame žandikaulyje) „išilgėja“, ieškodamas atramos. Tai keičia sąkandį, gali sukelti žandikaulio sąnario skausmus ir pagreitinti likusių dantų nusidėvėjimą.
D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)
Koks minimalus dantų skaičius reikalingas normaliam kramtymui?
Nors siekiamybė yra išsaugoti 28 dantis, Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad funkciniam kramtymui užtikrinti pakanka turėti bent 20 gerai kontaktuojančių dantų. Tačiau mažesnis skaičius jau reikalauja protezavimo, kad būtų išvengta virškinimo sutrikimų ir žandikaulio kaulo nykimo.
Ar visiems būtina šalinti protinius dantis?
Ne, ne visiems. Jei protiniai dantys išdygo taisyklingai, dalyvauja kramtyme, nėra pažeisti ėduonies ir žmogus sugeba juos kokybiškai išsivalyti, jų šalinti nereikia. Sprendimą dėl šalinimo odontologas priima įvertinęs panoraminę rentgeno nuotrauką ir klinikinę situaciją.
Ką daryti, jei vaikui neiškrito pieninis dantis, o šalia jau dygsta nuolatinis?
Tai dažna situacija, vadinama „ryklio dantimis“. Jei pieninis dantis nejuda, o nuolatinis jau matomas, rekomenduojama pasikonsultuoti su odontologu. Dažnai pieninį dantį tenka pašalinti, kad nuolatinis dantis galėtų atsistoti į teisingą vietą lanke.
Šiuolaikinės dantų lanko atkūrimo perspektyvos
Nors gamta žmogui suteikia tik du dantų komplektus, šiuolaikinė odontologija pažengė tiek, kad prarastas dantų skaičius nebėra nuosprendis visam gyvenimui. Svarbiausia taisyklė – tuščią vietą būtina užpildyti. Ilgą laiką gyvenant be vieno ar kelių dantų, žandikaulio kaulas toje vietoje pradeda atrofuotis (nykti), nes negauna kramtymo apkrovos. Tai gali pakeisti net veido bruožus – įkrenta lūpos, pagilėja raukšlės, žmogus atrodo vyresnis.
Dantų implantacija šiuo metu yra artimiausias natūraliam danties atkūrimui metodas. Implantas atstoja danties šaknį, todėl stimuliuoja kaulą ir apsaugo jį nuo nykimo. Tais atvejais, kai prarandami visi dantys, taikomos „All-on-4“ (visi ant keturių) metodikos, leidžiančios atkurti pilną dantų lanką ant minimalaus implantų skaičiaus. Tai reiškia, kad net ir praradus visus 32 dantis, žmogus gali susigrąžinti pilnavertį kramtymą ir estetiką, vėl turėdamas funkcionuojantį dantų rinkinį. Tačiau geriausia strategija išlieka prevencija – reguliari profesionali burnos higiena ir kasdienė priežiūra yra vienintelis būdas išlaikyti tą dantų skaičių, kurį mums padovanojo gamta, kuo ilgesnį laiką.
