Daugelis iš mūsų yra susidūrę su nemaloniu jausmu: lūpų kamputyje atsiranda lengvas perštėjimas, kuris vos per kelias valandas virsta skausminga, patinusia ir estetiškai nemalonia problema. Pūslelinė, medicinoje žinoma kaip Herpes simplex infekcija, yra viena labiausiai paplitusių virusinių ligų pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, didžioji dalis suaugusiųjų nešioja šį virusą savo organizme, tačiau ne visiems jis pasireiškia vienodai dažnai ar intensyviai. Gebėjimas laiku atpažinti pirmuosius simptomus ir vizualiai identifikuoti besiformuojančias pūsleles yra kritiškai svarbus, norint sustabdyti infekcijos plitimą ir pagreitinti gijimo procesą. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip atrodo herpes virusas skirtingose stadijose, kokie yra esminiai jo simptomai ir kaip atskirti pūslelinę nuo kitų odos darinių, pavyzdžiui, spuogų ar alerginių reakcijų.
Kas yra herpes virusas ir kokie jo tipai egzistuoja?
Prieš pradedant nagrinėti vizualinius simptomus, svarbu suprasti paties viruso prigimtį. Herpes virusų šeima yra gana plati, tačiau dažniausiai žmonės susiduria su dviem pagrindiniais tipais, kurie sukelia matomus odos ir gleivinių pažeidimus.
HSV-1 (Herpes simplex virusas 1 tipas) dažniausiai yra atsakingas už tai, ką mes vadiname „lūpų pūsleline“. Jis dažniausiai pažeidžia veido sritį – lūpas, nosies gleivinę, kartais smakrą ar skruostus. Užsikrečiama dažniausiai vaikystėje per tiesioginį kontaktą (bučinius, dalijimąsi indais) ir virusas visą gyvenimą išlieka nerviniuose mazguose.
HSV-2 (Herpes simplex virusas 2 tipas) dažniausiai sukelia lytinių organų pūslelinę. Nors vizualiai pūslelės gali atrodyti labai panašiai kaip ir HSV-1 atveju, jų lokalizacija ir plitimo būdas skiriasi – tai dažniausiai lytiškai plintanti infekcija. Visgi, svarbu paminėti, kad dėl oralinio sekso praktikos HSV-1 gali sukelti genitalijų pūslelinę, o HSV-2 – atsirasti veido srityje, todėl griežta takoskyra tarp šių virusų vietos nyksta.
Pūslelinės vystymosi stadijos: ką matome ir ką jaučiame?
Vienas geriausių būdų atpažinti herpes infekciją – stebėti jos eigą. Pūslelinė beveik niekada neatsiranda staiga be įspėjamųjų ženklų. Ji vystosi cikliškai, pereidama penkias pagrindines stadijas. Kiekvienoje stadijoje virusas atrodo ir elgiasi skirtingai.
1 stadija: Dilgčiojimas ir niežulys (Prodrominis laikotarpis)
Tai pati svarbiausia stadija gydymui, tačiau vizualiai ji dažniausiai yra nematoma. Likus 1–2 dienoms (kartais tik kelioms valandoms) iki pūslelių atsiradimo, žmogus jaučia specifinį dilgčiojimą, deginimą, tempimą ar niežėjimą toje vietoje, kur netrukus iškils pūslelinė. Oda gali tapti jautresnė liečiant, kartais šiek tiek parausta. Jei šiuo momentu pradedamas taikyti antivirusinis gydymas, pūslelių atsiradimo galima visiškai išvengti arba jos bus labai mažos.
2 stadija: Pūslelių formavimasis
Tai stadija, kai infekcija tampa akivaizdžiai matoma. Ant paraudusios ir patinusios odos pradeda kilti mažos, skysčio pripildytos pūslelės. Jos dažniausiai nesusidaro pavieniui – tai būna grupė smulkių pūslelių, kurios gali susijungti į vieną didesnį darinį. Skystis pūslelių viduje iš pradžių būna skaidrus, vėliau gali kiek susidrumsti. Šioje stadijoje virusas yra labai aktyvus ir užkrečiamas.
3 stadija: Šlapiavimas ir opos (išopėjimas)
Tai dažniausiai pati skausmingiausia ir nemaloniausia stadija. Pūslelės pratrūksta, iš jų išteka skystis, kuriame yra milijardai viruso dalelių. Pūslelių vietoje susiformuoja atvira, drėgna, raudona žaizdelė (opa). Aplinkinė oda būna uždegiminė, patinusi. Šiuo metu žmogus yra labiausiai užkrečiamas kitiems, todėl būtina griežta higiena.
4 stadija: Šašo formavimasis
Žaizdelė pradeda džiūti ir formuojasi gelsvas arba rusvas šašas. Nors tai gijimo ženklas, šašas dažnai būna kietas, tempiantis odą. Jei šašas įtrūksta (pavyzdžiui, plačiai išsižiojus ar nusišypsojus), gali pasirodyti kraujas, vėl atsirasti perštėjimas ir niežulys.
5 stadija: Gijimas
Šašas nukrenta, po juo lieka šiek tiek paraudusi, bet jau užgijusi oda. Laikui bėgant paraudimas išnyksta. Sėkmingai sugijus pūslelinei, randų dažniausiai nelieka, nebent infekcija buvo labai gili arba į žaizdą pateko bakterinė infekcija dėl nuolatinio kasymo.
Kaip vizualiai atskirti pūslelinę nuo spuogų?
Daugelis žmonių, ypač tie, kuriems pūslelinė pasireiškia retai, gali sumaišyti ją su paprastu spuogu (aknės bėrimu) ar inkštiru. Nors abu dariniai gali būti skausmingi ir raudoni, yra esminių skirtumų, kurie padeda juos identifikuoti.
- Išvaizda: Herpes virusas pasireiškia pūslelių grupe (sankaupa), kurios pripildytos skaidraus skysčio. Spuogai dažniausiai būna pavieniai, turi baltą viršūnėlę (pūlinuką) arba juodą taškelį, ir jų turinys yra tirštesnis (riebalai ir pūliai).
- Pojūčiai: Pūslelinė sukelia deginimo, dilgčiojimo, „skruzdėlyčių bėgiojimo“ jausmą dar prieš atsirandant matomiems požymiams. Spuogas dažniausiai tiesiog skauda paspaudus arba jaučiamas lokalus tempimas, bet nėra būdingo perštėjimo.
- Vieta: Lūpų pūslelinė dažniausiai atsiranda ant lūpų krašto (raudonio), lūpų kampučiuose. Spuogai rečiau formuojasi tiesiai ant lūpos audinio, jie dažniau atsiranda odoje aplink lūpas, ant smakro ar nosies.
- Forma: Pūslelinė primena tarsi mažą „vynuogių kekę“, tuo tarpu spuogas yra labiau kūgio formos iškilimas.
Genitalijų pūslelinės ypatumai: ką svarbu žinoti
Nors straipsnio fokusas dažnai krypsta į veido sritį, genitalijų pūslelinės atpažinimas yra ne mažiau svarbus. Simptomai čia gali būti kiek kitokie dėl drėgnos aplinkos ir gleivinės specifikos.
Genitalijų srityje (ant lytinių organų, sėdmenų, vidinėje šlaunų pusėje ar prie išangės) atsiradę bėrimai iš pradžių gali atrodyti kaip maži raudoni taškeliai ar įbrėžimai. Vėliau jie virsta pūslelėmis. Moterims pūslelinė neretai pasireiškia ir viduje – makštyje ar ant gimdos kaklelio, todėl išoriniai požymiai gali būti sunkiai pastebimi. Tokiu atveju apie infekciją gali signalizuoti pakitusios išskyros, skausmas šlapinantis ar dubens skausmai.
Svarbu paminėti, kad genitalijų pūslelinė dažnai painiojama su įaugusiais plaukeliais, alerginėmis reakcijomis į skalbimo priemones ar kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis (pvz., sifiliu), todėl vizualinė diagnozė namuose nėra 100% patikima – būtina gydytojo apžiūra.
Komplikacijos: kada pūslelinė tampa pavojinga?
Daugeliu atvejų pūslelinė yra nemaloni, bet nepavojinga būklė, kuri praeina savaime per 7–10 dienų. Tačiau tam tikrais atvejais virusas gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba.
Akių pūslelinė (Herpesinis keratitas). Jei palietėte pūslelinę ant lūpos ir vėliau patrynėte akį, virusas gali persikelti į akies rageną. Tai pasireiškia akies skausmu, jautrumu šviesai, ašarojimu ir „smėlio akyse“ jausmu. Negydomas akių herpesas gali sukelti regėjimo pablogėjimą ar net aklumą.
Herpesinė egzema. Žmonėms, sergantiems atopiniu dermatitu ar turintiems labai nusilpusį imunitetą, herpes virusas gali išplisti dideliuose odos plotuose. Tai pasireiškia plačiais bėrimais, karščiavimu ir reikalauja stacionaraus gydymo.
Pavojus naujagimiams. Herpes virusas yra itin pavojingas naujagimiams, kurių imuninė sistema dar nėra susiformavusi. Jei turite aktyvią pūslelinę, griežtai venkite bučiuoti kūdikius, nes jiems ši infekcija gali sukelti sisteminius pažeidimus ar net būti mirtina.
D.U.K. – Dažniausiai užduodami klausimai apie pūslelinę
Susidūrus su herpes virusu, natūraliai kyla daugybė klausimų apie užkrečiamumą, gydymą ir gyvenimo būdą. Šioje sekcijoje atsakome į dažniausiai užduodamus klausimus.
Ar pūslelinė yra visiškai išgydoma?
Deja, šiuo metu nėra vaistų, kurie visiškai pašalintų Herpes simplex virusą iš organizmo. Virusas „miega“ nerviniuose ganglijuose ir aktyvuojasi nusilpus imunitetui. Vaistai padeda tik sutrumpinti ligos eigą ir palengvinti simptomus, bet ne išnaikinti patį virusą.
Kada žmogus yra labiausiai užkrečiamas?
Didžiausia rizika užkrėsti kitus yra nuo to momento, kai pūslelės pratrūksta ir atsiranda atviros žaizdelės (šlapiavimo stadija). Tačiau virusą galima perduoti ir prodrominiu laikotarpiu (kai tik jaučiamas dilgčiojimas) bei besiformuojant pūslelėms. Kai kuriais atvejais virusas gali būti perduodamas net ir nesant matomų simptomų (besimptomis viruso išskyrimas).
Ar galima naudoti makiažo priemones ant pūslelinės?
Nerekomenduojama. Pudra, lūpų dažai ar korektoriai gali užkimšti žaizdelę, sulėtinti gijimą ir sukelti bakterinę infekciją. Be to, patys kosmetikos aplikatoriai (teptukai, lūpų dažai) tampa užkrėsti virusu, todėl vėliau juos naudojant galima vėl pernešti infekciją sau ar kitiems.
Ką daryti, kad pūslelinė greičiau užgytų?
Svarbiausia – pradėti gydymą vos pajutus pirmąjį dilgčiojimą. Naudokite antivirusinius tepalus su acikloviru ar pencikloviru. Taip pat gali padėti specialūs pleistrai, kurie sukuria optimalią aplinką gijimui ir paslepia pūslelę. Nelieskite žaizdos rankomis, nebandykite lupti šašo.
Ar stresas gali išprovokuoti pūslelinę?
Taip, stresas yra vienas dažniausių pūslelinės atsinaujinimo veiksnių. Patiriant stresą, organizmo imuninė sistema nusilpsta, todėl virusas lengviau aktyvuojasi. Kiti trigeriai: ultravioletiniai spinduliai (saulė, soliariumas), peršalimas, nuovargis, menstruacijos.
Gyvenimas su herpes virusu: psichologinis aspektas ir prevencija
Nors pūslelinė yra fizinė liga, ji dažnai sukelia ir psichologinį diskomfortą. Matomos žaizdos ant veido gali mažinti pasitikėjimą savimi, kelti nerimą dėl aplinkinių reakcijos ar baimę užkrėsti artimuosius. Svarbu suprasti, kad herpes virusą turi absoliuti dauguma žmonijos, todėl gėdytis šios būklės neverta. Tai nėra asmens higienos stoka ar netinkamo elgesio pasekmė – tai tiesiog labai sėkmingai evoliucionavęs virusas.
Geriausia prevencija siekiant, kad virusas „miegotų“ kuo ilgiau – stiprus imunitetas. Subalansuota mityba, pakankamas miego kiekis ir streso valdymas yra pagrindiniai ginklai kovoje su pūslelinės pasikartojimu. Kai kurie tyrimai rodo, kad aminorūgštis lizinas (kurio gausu piene, žuvyje, mėsoje) gali padėti slopinti viruso dauginimąsi, tuo tarpu argininas (randamas šokolade, riešutuose) gali skatinti jo aktyvumą. Žinant savo organizmo reakcijas ir atpažįstant ankstyvuosius simptomus, su šiuo virusu galima gyventi pilnavertį gyvenimą, minimalizuojant jo sukeliamus nepatogumus.
