POLIOMELITO IR KITŲ ETEROVIRUSŲ PRIEŽIŪROS LIETUVOJE APŽVALGINIAI ASPEKTAI PRAEITYJE IR DABAR

Publikavimo data: 2010-04-07 Spausdinti Spausdinti

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos mikrobiologė
Valerija Kilčiauskienė

Poliomielito virusas yra vienas iš svarbiausių patogeninių agentų pažeidžiančių žmogaus centrinė nervų sistemą (CNS),* dažniausiai sąlygojančių apatinių galūnių paralyžiaus išsivystymą su liekamaisiais reiškiniais visam gyvenimui. Archeologinė medžiaga byloja, kad poliomielitu žmonės sirgo dar iki mūsų eros. 1909 m austrų tyrinėtojas K. Landšteneris, apkrėtęs beždžionę medžiaga (stuburo smegenų suspensija ), paimta iš ligonio, mirusio nuo poliomielito, įrodė infekcinę šios ligos kilmę. Poliomielitas tapo intensyvių tyrimų objektu. 1949m. anglų mokslininkas K. Enders išskyrė poliomielito virusą audinių kultūroje ir nustatė 3 šio viruso tipus su būdingais kiekvienam tipui antigeniniais skirtumais, tačiau turinčius vieną bendrą C antigeną, apsprendžiantį epideminio poliomielito išsivystymą.
1804 - 1808 m. pavieniai šios ligos atvejai, diagnozuojami, kaip paralyžiai buvo minimi ir Lietuvoje. Vėliau, vis dažnėjant susirgimams, 1932 m. buvo pradėta oficiali poliomielito ligos registracija. Kasmet sergamumas didėjo ir buvo registruojama nuo13 iki 80 ligos atvejų. Nuo 1947 m. poliomielito registruojamų atvejų skaičius ženkliai augo (1 pav.), ypatingai pokario laikais: 1947m.. - 122; 1955m. – 332; 1958m. - 222 atvejai. 1955 m. Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos instituto virusologijos laboratorijoje buvo pradėti virusologinės poliomielito priežiūros mokslo tiriamieji darbai:
• išorinės aplinkos tyrimai, tikslu nustatyti cirkuliuojančio poliomielito viruso padermes;
• specifinės profilaktikos priemonių taikymas vis augančiam sergamumui sumažinti;
• sudarytas (kartu su Maskvos Poliomielito instituto tyrėjais), poliomielito vakcinacijos projektas, Lietuvos gyventojams vakcinuoti.

1959 m., panaudojant gyvą J. Sebino vakciną, vakcinuota 530 000 gyventojų. Atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad šalyje cirkuliavo poliomielito I, II, III tipo virusai, tačiau dominuojantis buvo I šio viruso tipas.
1960 m buvo vakcinuota net 1 840 000 žmonių bei atlikti seroepidemiologiniai tyrimai, įvertinant vakcinacijos efektyvumą ir vakcinos imunogeniškumą. Galutiniai rezultatai parodė, kad po plačiai taikomos vakcinacijos, sergamumas poliomielitu ženkliai mažėjo ir buvo beveik likviduotas. Pažymėtina, kad paskutinis, sukeltas laukinės poliomielito viruso padermės atvejis Lietuvoje, buvo užregistruotas 1972 m.

Poliomielito virusas priklauso Enterovirusų (Picornaviridae) šeimai. Pagal antigeninius skirtumus ši šeima sugrupuota į 5 gentis su 68 tipais. Visi enterovirusai yra giminingi biocheminėmis ir biofizinėmis savybėmis ir vadinami mažais virusais nuo 18- 30 nm dydžio, neturintieji lipidinio apvalkalo, o jų genomą sudaro linijinė, vienagrandė ribonukleinine rūgštis (RNR). Poliomoielitas neturi gamtinių židinių ir pavojingas tiktai žmogui. Enterovirusai greitai žūsta: prie +56oC (per 30 min.), ultravioletinių spindulių, 3%. formaldehido, 3%. chloramino poveikyje (2,3).

? Poliomielito I, II, III tipai sukelia paralyžius (lengvas raumenų silpnumas, pilnas paralyžius); serozinis meningitas, meningencefalitas, nediferencijuotas karščiavimas. Tačiau gali būti ir besimtominių šios ligos formų (90% ), pastarosios kaip tik yra pavojingiausios. Viruso iškyrimas vyksta ir infekuota medžiaga nuo tokio slaptai sergančio žmogaus patenka į aplinką ir palankioje terpėje gali cirkuliuoti daugiau nei 1 mėn. Virusas atsparus: -20oC lieka gyvybingas kelis mėnesius ar net iki 1 metų, -70oC 1 metus ir daugiau, + 4oC - išgyvena kelias dienas iki savaitės; atsparus chloroformui, eteriui; rūgštinei terpei (pH-3,0), nežūsta skrandžio rūgščių ir žarnyno fermentų veikiamas, pasižymi aukštu virulentiškumu, patekęs į jautrią ląstelę labai greitai išsidaugina ir jau po 5-6 val. galima stebėti CPE( infekuotų ląstelių destrukciją).

? Echo virusų grupė su 34 tipais. Užsikrėtus jais, gali išsivystyti egzantema (2, 4, 6, 9,11,16,18 tipai ), taip pat 1, 3, 5, 7,12,14,19, 20 tipai); serozinis meningitas (visi tipai išskyrus 12, 4, 26, 9,32, 33, 34) , meningoencefalitas, ataksija (2, 6, 9,19) ir(3, 4, 7,11,14,18, 22 tipai ), paralyžius (2, 4, 6, 9,11, 30 tipai; taip pat 1, 7, 13,14,16,18, 31); kvėpavimo takų susirgimai (4, 9,11, 20, 25 tipai; taip pat 1, 2, 3, 6, 7, 8,16,19, 22 tipai ); epideminė mialgija (1, 6, 9); perikarditas ir miokarditas (1, 6, , 19 tipai); kepenų veiklos sutrikimai ( 4, 9 tipai).

? Coxsackie virusai, A grupė su 23 tipais Užsikrėtus šiais virusais, gali išsivystyti: herpangina (2, 3, 4, 5, 6, 8, 10 tipai); ūmus limfinis arba mazginis faringitas (10 tipas ); serozinis meningitas (2, 4, 7, 9, 10 tipai); paralyžius (retai 7, 9 ); vezikulinis stomatitas su galūnių egzantema (5, 10,16 tipai); kūdikių pneumonitas ( 9, 16tipai); paprastas peršalimas (21, 23 tipai ); hepatitas (4, 9 tipai); vaikų diarėja (18, 20, 21, 22, 23 tipai); ūmus hemoraginis Konjunktyvitas (24 tipas).

? Coxsackie virusai B grupė su 6 tipais. Užsikrėtus jais, gali išsivystyti: pleurodinija (1, 5 tipai ); serozinis meningitas (1, 6 tipai ); sunki sisteminė kūdikių infekcija meningoencefalitas ir miokarditas (1, 5 tipai); perikarditas, miokarditas (1, 5 tipai); viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir pneumonija ( 4, 5 tipai); bėrimas (5 tipas); hepatitas(5 tipas ); nediferncijuotas karščiavimas (1, 6 ) tipai.

Po ilgos pertraukos, jau nuo 1981 m. virusologinė poliomielito ir kitų enterovirusų priežiūra buvo vėl pradėta vykdyti Respublikinio higienos centro virusologijos laboratorijoje. Nuo 1992 m. ši laboratorija įvardinta kaip Nacionaline virusologijos laboratorija ir priimta į PSO Europos regiono nacionalinių laboratorijų tinklą. Vėliau darbas tęsėsi Lietuvos AIDS laboratorijoje. Per laikotarpį nuo 1981m. iki 2009 m. surinkta ir ištirta 3872 patogeninės medžiagos bandiniai. Virusologiniais tyrimais išskirti enterovirusai: 23 vakcininio poliomielito viruso I tipo - 20 , II ir III tipų po l; 190 Echo grupės virusų 1, 2, 3, 4, 6, 7, 11,13, 22, 25, 30,33 tipų; 8 Koksaki A ir B grupės virusai, sukėlę ligos atvejus (8, 9, 10,11).

1 lentelė. Išskirti enterovirusai (pagal diagnozes ) 2000-2009 m.

Nuo 1992 m. Lietuvoje įdiegta (PSO išvažiuojamųjų kursai), nauja metodika _ mikroneutralizacjos reakcija, jautriose poliomielitui ir kitiems enterovirusams RD-A (rabdosarkoma), L20B (rekombinantinės pelių ) audinių kultūrose, taikoma visose Europos regiono tinklo nacionalinėse virusologijos laboratorijose.

1988 m. 41 Pasaulio Sveikatos Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 41 28, kur buvo iškeltas uždavinys iki 2000 metų likviduoti poliomielitą visame pasaulyje, vėliau 1989 m. patvirtintas šios programos veiksmų planas. Dėl įvairių sunkumų susijusių su kiekviena šalimi, poliomielito likvidavimo laikas pratęstas ir 2000 m. 50-toji Europos regiono sesija numatė sertifikuoti Europos regioną kaip laisvą nuo poliomielito 2003 m. Šis tikslas būtų įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu visos šalys, įtrauktos į šio regiono tinklą užtikrintų:

• reikiamą imunizacijos lygį;
• aukšto lygio epidemiologinę ir virusologinę priežiūrą;
• saugumą potencialiai patogeninės medžiagos plitimui iš virusologijos ir kitų biomedicininių laboratorijų.

Lietuva taip pat dalyvauja vykdant šią nuostatą, spręsdama imunoprofilaktikos, epidemiologonės ir virusologinės poliomielito ir kitų enterovirusų priežiūros problemas. Tokios priežiūros pagrindas - darnus ir kokybiškas visų grandžių darbas: imunoprofilaktikos; asmens sveikatos priežiūros; visuomenės sveikatos priežiūros; nepertraukiamas nacionalinės virusologijos laboratorijos, kurią PSO įpareigojo vykdyti poliomielito viruso cirkuliacijos priežiūrą šalyje, darbas.


Tokiu būdu, kiekviena šalis privalo atlikti savo nacionalinėse virusologijos ir kitose biomedicininėse laboratorijose, esančių išskirtų laukinio poliomielito viruso izoliatų ir kitos potencialiai patogeninės medžiagos inventorizaciją ir apsaugą pagal numatytas PSO rekomendacijas.

Pažymėtina, kad paskutiniai laukinio poliomielito viruso sukelti ligos atvejai Europoje buvo užregistruoti Turkijoje 1998 m., Bulgarijoje ir Gruzijoje 2001 m.

2000 m. nacionalinė virusologijos laboratorija buvo sujungta su Lietuvos AIDS centro laboratorija ir toliau vykdo nacionalinės poliomielito laboratorijos funkcijas, t.y virusologinę poliomielito priežiūrą, kiekvienais metais sėkmingai sprendžia profesionalumo testus, surinkdama reikiama balų skaičių (ne mažiau nei 80%) kokybei įvertinti, ir yra pastoviai PSO akredituojama tolimesnei laboratorinei diagnostikai atlikti šalies mastu.

2002 m. PSO Europos regionas, tame tarpe ir Lietuva, buvo sertifikuoti kaip laisvas nuo poliomielito regionas. Tačiau viruso cirkuliacijos priežiūra turi būti vykdoma visa laiką, kadangi yra endeminių šalių, kuriose pastoviai registruojamas pakankamai nemažas sergamumas poliomielitu , sukelto laukinės šio viruso padermės. Šios šalys iki šiol yra laukinio poliomielito viruso rezervuaras, iš kur gresia viruso išplitimo pavojus į kaimynines šalis. Savaime aišku ir į Lietuvą. Tokios endeminės šalys yra Pietryčių Azijoje (Afganistanas, Indija, Pakistanas), Afrikoje (Angola, Nigeris, Nigerija, Sudanas, Čadas )

2 lentelė. Laukinės poliomielito viruso padermės sukelti ligos atvejai endeminėse šalyse 2000-2009m.

Išvados
1. Tyrėjų nustatyta , kad Lietuvoje nuo 1804 m. iki 1972 m cirkuliavo laukinės padermės Poliomielito virusas, sukeldamas kasmet didėjantį segamumą, mirties atvejus ir nemažą skaičių žmonių persigusių ir suluošintų visam likusiam gyvenimui.
2. 1959 m. pradėta vakcinacija sustabdė laukinės Poliomielito viruso padermės cirkuliaciją ir gyventojų sergamumas ženkliai sumažėjo.
3. Paskutinis laukinės padermės Poliomielito viruso, sukeltos ligos atvejis buvo užregistruotas 1972 m.
4. Nuo 1981 m iki 2004 m Lietuvoje cirkuliavo tiktai vakcininiai poliomielito I, II, III tipai ir kiti Echo ir Koksaki grupės enterovirusai, o nuo 2005 m. iki 2009 m. - tiktai kiti enterovirusai (Echo ir Koksaki A ir B)
5. Nuo 1992 m. Lietuvos nacionalinė virusologijos laboratoija buvo įtraukta nare į PSO Europos regiono laboratorijų tinklą ir tuo pačiu įsipareigojo vykdyti virusologinę Pliomielito ir kitų enterovirusų priežiūrą.
6. 2002 m.birželio mėn. Europos regionas ir tame tarpe Lietuva paskelbti laisvi nuo Poliomielito.
7. Sertifikavus Europos regioną ,kaip laisva nuo Poliomielito,visos šalys privalo vykdyti virusologinę šios infekcijos priežiūrą visą laiką, iki pasaulyje endeminėse šalyse cirkuliuoja laukinė šio viruso padermė, kaip įvežtinių atvejų galimybė.

Literatūra
1. J.Uspenskis. 1968. Poliomielitas Lietuvoje. Disertacijos autoreferatas. Vilnius.
2. D.Schnurr. 1986. Clinical virology Manual. Enteroviruses, New York, p. 351.
3. H.Zeichhardt, E.H.Lennete. 1992. Laboratory Diagnosis of viral infection. Enteroviruses, New York, p. 283.
4. T.Hovi, M. Stenvik. 1994. Selective Isolation of poliovirus in recombinant Murine Cell line the Human Poliovirus Receptor Gene. Journal of Clinical Microbiology, p.1366-1368.
5. Kilčiauskienė V., Aleknavičienė V. 1994. Poliomielito virusas Lietuvoje. Higiena ir epidemiologija. Vilnius, p.13-17.
6. EPI WHO. Poliomyelitis a Guide for Clinicans, 1997.
7. New cases definition, WHO 11th Meeting.March 7, 1998.
8. Garliauskienė A.,Domarkienė V., Sakalauskaitė L., Kilciauskiene V. 1998. The Clinical Evaluation of outbreak of viral Meningitis Children. Optimizing Diagnosis and Therapy.Vilnius, p. 133-135.
9. Kilčiauskienė V. 2001. Virusologinės poliomielito priežiūros aktualumas. Neuroinfekcijos. Vilnius, Nr.13, p. 77-82.
10. Kilčiauskienė V. 2003. Enterovirusinės etiologijos virusiniai meningitai. Sveikatos mokslai. Vilnius, p. 31-33.
11. Kilčiauskienė V., Baubinas A., Razmuvienė D., Cirtautas S. 2007. Enterovirusinės infekcijos Lietuvoje 2000-2005. Medicinos teorija ir praktika. Vilnius, 13 t., Nr.1,.p. 91-94.
12. Tetford I. 2009. Polio weekly global update, summary country support group meeting. ,WHO/EURO. Geneva.


Paieška
Renginių kalendorius
Naudingos nuorodos
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Nugalėtojų g. 14 D,, Vilnius, Vilnius. Telefonas: (8 5) 230 0125. .